BR. RENO MARIJA
2023-10-08
+++
Šiandien Jėzus mums pasakoja labai brutalų palyginimą. Jis kalba apie piktus vynininkus, kurie mušė, apmėtė akmenimis ir nužudė daug vynuogyno savininko tarnų. Be to, paskui kai šeimininkas pasiuntė savo sūnų, vynininkai nedvejodami jį sumušė ir nužudė. Tai siaubingas pasakojimas. Kalbėdamas šitaip Jėzus turi omenyje tai, kas vyko su pranašais ir tai, kas bus su juo. Dievas siuntė pranašus kalbėti savo tautai, kad ji atsiverstų. Tokie pranašai, kaip, pavyzdžiui, Jeremijas, buvo dažnai persekiojami, nors juos siuntė Dievas. Po to, Dievas siuntė savo vienatinį Sūnų išgelbėti žmoniją, ir jis taip pat buvo persekiojamas ir nubaustas mirtimi, kaip ir palyginime minimas vynuogyno savininko sūnus.
Iš esmės šis Jėzaus palyginimas atskleidžia, su kokiu smurtu žmogus gali atmesti tai, kas ateina iš Dievo, kas gera ir tikra.
Apie tokį smurtą užsimenama pačioje Biblijos pradžioje, kalbant apie du pirmuosius Adomo ir Ievos vaikus – Kainą ir Abelį. Abelis buvo geras, teisus ir garbinantis Viešpatį. Tačiau Kainas puolė ant savo brolio ir jį nužudė. Ir visoje Biblijoje dažnai randame tokius smurtinius įvykius. Tiesą sakant, Biblijoje tiek daug pasakojimų apie smurtą tarp žmonių, tai todėl, kad smurtas yra nuolatinis žmonijos bruožas; smurtas, agresija ir pyktis yra žmoguje įvairiais būdais. Iš tikrųjų, kiekviename žmoguje tyko sarginis šuo, pasiruošęs loti ir kąsti. Ką galime padaryti su mumyse slypinčiu agresyvumu? Ar įmanoma jį atversti? Ar turėtume paneigti bet kokį mumyse esantį agresyvumą? Ar kartais nereikia tam tikros kovinės jėgos?
Gerai prisimenu, kai šventasis Jonas Paulius II labai piktai kalbėjo viešai. Tai buvo 1993 m., kai jis griežtai pasmerkė Italijos mafijos veiksmus. Savo griežtais žodžiais jis beldėsi į mafijos nusikaltėlių sąžinės duris. Mes galime prisiminti taip pat šitą evangelijos epizodą, kai Jėzus piktai išvaro pardavėjus iš Jeruzalės šventyklos. Jėzus taip pasielgė norėdamas išvalyti šventyklą, savo Tėvo namus, iš meilės savo Tėvui.
Taigi Šv. Jonas Paulius II ir Jėzus panaudojo savo prigimtinį gebėjimą pykti gėriui, žmonių ir Dievo labui. Žmogus iš prigimties turi savyje kovos jėgą, kurią galima panaudoti geriems tikslams. Ši jėga labai naudinga atlikti sunkius veiksmus: pavyzdžiui ginti žmogų, ginti savo tėvynę, laimėti varžybas, atsispirti pagundoms, sekmadienio rytą atsikelti dėl šv. Mišių ir t. t. Dievas suteikė mums šią kovinę jėgą ne tam, kad darytume bloga, bet kad darytume gera. Kova yra bloga, kai ji nukreipta prieš žmogų, kuris yra kliūtis mūsų ambicijoms, mūsų malonumams, kai ji nukreipta prieš žmogų, kuris sužeidė mūsų ego ir išdidumą.
Kovos jėga mumyse gerai panaudojama tada, kai ji nukreipta prieš blogas mintis ir blogus troškimus ir kai ji mus palaiko siekiant nelengvo gėrio. Jėzus kalba apie šitą jėgą, kai Jis sako: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją grobia“ (Mt 11, 12).
Šventasis Pranciškus Salezas, gimęs Prancūzijos kalnuose, buvo stipraus temperamento. Jį galėdavo ištikti pykčio priepuoliai ir tiesiog sprogti. Ši supykusi asmenybė, laikui bėgant ir gavusi Dievo malonę, savo agresiją pavertė vidine jėga mylėti Viešpatį ir savo artimą. Jis mokėsi naudoti savo stiprų temperamentą tarnauti meilei, ir pamažu, žingsnis po žingsnio, jis tapo švelniu ir kantriu žmogumi. Jis neneigė savo temperamento, bet naudojosi jo jėga, kad pyktį paverstų švelnumu, nekantrumą – kantrybe, o kerštą – atleidimu. Tas, kuris buvo iš temperamento piktas ir išdidus, tapo romus ir nuolankios širdies kaip Jėzus.
Tokį atsivertimą įgalina meilė. O mes turime savyje Dievo meilę, kuri yra Šventoji Dvasia. Šventoji Dvasia yra iš aukštybių jėga, kuri, sujungta su mūsų žmogiška jėga, pamažu padaro mus švelnesniais. Ši meilės jėga yra mumyse, bet turime kasdien ją surasti, ją iškasti ir suaktyvinti. Turbūt niekada negalėsime tobulai suvaldyti savo temperamento, ypač jei jis labai stiprus, tačiau palaipsniui galime įgyti daugiau švelnumo su kitais ir su savimi. Šioje srityje nenusiminkime dėl savo ribotumo ir bejėgiškumo, bet drąsiai imkimės geros kovos. Jaunoji Šv. Teresė iš Lisieux, kurią minėjome spalio 1 d., savo Pirmosios Komunijos dieną padarė tokį apsisprendimą: „Aš niekada nebūsiu nusiminusi“.
Net jei rezultatai nepateisina mūsų lūkesčių, noras kovoti ir nuoširdžios pastangos jau yra pergalė. Tai pergalė prisikėlusio Jėzaus, kuris mumyse reiškiasi ir nori vis labiau pasireikšti, kad mes būtume laimingesni ir kad kiti aplink mus būtų laimingesni. Palaiminti romieji Jėzus pažadėjo.
Pabaigoje, jums siūlau šitą Šv. Pranciškaus Salezo maldą:
„Viešpatie, su Tavo pagalba noriu praktikuoti švelnumą kasdieniniuose susitikimuose ir nemalonumuose. Kai tik suprasiu, kad manyje kyla pyktis, sukaupsiu jėgas, bet ne smarkumui, o švelnumui, ir pasistengsiu atkurti savo širdyje Ramybę. Žinodamas, kad vienas pats nieko negaliu padaryti, stengsiuosi šauktis Tavo pagalbos, kaip tai darė apaštalai, kurie buvo blaškomi šėlstančios jūros. Išmokyk mane būti romiam su visais, net ir su tais, kurie mane įžeidžia ar man priešinasi, ir net su savimi pačiu, neužkraudamas man naštos dėl mano ydų. Kai krisiu, nepaisant pastangų, švelniai pakelsiu save ir sakysiu: „Nagi, mano vargše širdie, kelkimės ir palikime šią duobę visiems laikams. Kreipkimės į Dievo Gailestingumą, Jis ateis mums į pagalbą. Amen“.
+++