KRYŽIAUS KELIAS 2021.04.02

I Stotis: Jėzus nuteisiamas mirti 

Jėzus priima neteisinga teismą. Sutinka priimti bausmę. Mirties bausmę. Kaip taip įmanoma, kad Visatos Kūrėjas, vienintelis kuris gali teisti, yra teisiamas? Jis suteikia begalinį gailestingumą ir meilę kiekvienam iš mūsų. Jis nori būti mylimas iš laisvos mūsų valios pasirinkimo. Mes galime atmeşti, atsižadėti, meluoti apie Dievą. Kitaip tai nebus meilė. Ir tai Dievo paskutinis argumentas prabudinti mumyse meilę: kada matėme nekaltą vaiką kuris yra nuskriaustas, aiški neteisybė, iš karto norime padėti, priimti, pataisyti ir mylėti. Tai Jėzaus žodžio paaiškinimas: “neteiskite ir nebūsite teisiami”. Kiekvieną kartą kada patiriame neteisybe kyla mumyse pyktis, susierzinimas. Kartais pakeliame balsą. O neteisingų įvykių yra tiek daug!

Jėzau, mokyk mane atskirti įvykius ir darbus nuo žmogaus. Niekada neteisti tavęs kitame žmoguje. Niekada nenuteisti tavęs mirties bausme.

 

II stotis: Jėzus neša savo kryžių.

Jėzus sutinka nešti šį kryžių, kaip Izaijas nešė savo aukos medieną. Šis gestas ir labia stebina, ir atskleidžiantis. Jėzus neša kryžiaus medieną, ant kurios jis bus prikaltas, kankinamas. Jis žino kas nutiks ir vistiek bendradarbiauja su tuo, kas vyksta. Bet kuris kitas nuteistas žmogus būtų atsisakęs nešti kryžių. Iš tikrųjų Jis jau pasmerktas būti nukryžiuotu, kokia prasmė dar kažką daryti? Ką gi Jis gauna nešdamas kryžių? Jis kenčia už mus. Ką Jėzus gauna nešdamas šį kryžių ant pečių, kuriuos jau sumušė botagas? Tai išpirkta pasaulio nuodėmę. Tai, ką jis neša savo noru, yra mūsų pačių nuodėmės.

 

III stotis : Jėzus parpuola po kryžiumi

Jėzus parpuola ant žemės. Jis nesugebėjo eiti toliau. Jam buvo per sunku. Jis yra pažemintas, ir net kai kurie juokiasi iš jo.. Parpuldamas ant žemės, Jėzus nusileidžia žmogaus nesėkmėse. Parpuolęs ant žemės Jėzus dalyvauja mūsų nesėkmėse. Jis dalyvauja jose, kad nebūtume vieni kai esame duobėje ir kad jis mus paguostų. Taip pat, kai esame nesėkmėje Jėzus mus švelniai ragina atsikelti taip kaip Jis ir tęsti kelią. Jėzus ne vien ragina atsikelti, jis mums suteikia malonę kad atsikeltume ir eitume pirmyn su viltimi. Jėzus nenori kad užsidarytume savyje, neviltyje ir tamsybėse. Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

Jėzau padėk, kad atrastume tavo buvimą, kai mes patyrėme nesėkmę. Ištiesk mums savo ranką, kad mes atsikeltume ir tęstume kelią, atsiremdami tavimi.

 

IV stotis: Viešpats Jėzus susitinka savo motiną.

„Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pamatyk, kaip aš suniekinta! Jums taip niekada tenebūna! Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas,kuris ištiko mane..” Rd 1, 11b-12a.
Dar kartą norėčiau grįžti prie apribojimų, kuriuos mums tenka išgyventi. Šiuo nelengvu laikotarpiu apribojimai, kurie skyrė Mariją nuo Jėzaus, per šitos minios nepykantą, apribojimus per kareivių tvorą, Marijai buvo sunku prieiti prie Jėzaus. Ir tas susitikimas, simbolinis susitikimas su Jėzumi šitoje vietoje mums yra kaip ženklas, kad motinos širdžiai, taip pat kaip ir Jėzaus širdžiai nėra apribojimų. Per savo skausmą motina susivienija su savo sūnumi, kadi r kokiame kalėjime jis būtų uždarytas, kad ir kokios storos sienos skirtų. Tokiu būdu Marija kviečia mus taip pat atrasti, kad ir kokia būtų kančia mūsų gyvenime, mus ištikęs skausmas, mūsų šeimas, Jos širdyje visada esame. Ji visada yra mūsų motina, visada mus palaikanti savo meile.

Melskimės, kad sunkumus patiriančios šeimos gautų reikalingą paramą, o vaikai galėtų augti sveikoje ir ramioje aplinkoje.

 

V stotis: Simonas Kirenietis padeda Jėzui nešti kryžių

Simonas Kirenietis ne pats priėjo ir nepasiūlė pagalbos, jis buvo priverstas. Manau, dažnu atveju, kiekvienas iš mūsų irgi jaučiamės priversti padėti kitam. Ar tai būtų iš išorės primestas paraginimas padėti, ar tai būtų iš mūsų vidinės baimės ateinantis skatinimas pagalbos teikimui. Mes dažnai mąstom, ką žmonės apie tai pasakys, ką pagalvos, gal nederėtų padėti? Trečias variantas – yra nieko nedaryti, užmerkti akis, apsimesti, kad nematau kito, kuriam reikalinga pagalba, arba pradėti save teisinti, kad esu bejėgis.

Šioje stotyje, matydami Simono pavyzdį, nepaisant to, kad jis buvo priverstas, visgi yra manoma, nors evangelijos mums to nepateikia, kad jis nešė kryžių kartu su Jėzumi iki pat Golgotos kalno ir buvo šio įvykio liudininku. Jis mate Jėzaus kančią, Jėzaus kryžiaus kelią ir jo mirtį ant kryžiaus.

Mūsų užduotis yra neapsiriboti minimumu. Negalime pasitenkinti tuo, kas yra iš mūsų minimaliai reikalaujama, turime siekti kiek galima daugiau, siekti maksimumo. Šiuo atveju tas maksimumas turbūt pasireikštų tuo, kad matant žmogų, kuriam reikalinga mano pagalba, net negalvodamas, prieičiau prie jo ir jam padėčiau, skatinamas artimo ir Dievo meilės.

 

VI stotis: Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą

Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. Jn 13, 35

Tokį skiriamąjį savo mokinių ženklą Kristus nusiuntė per atsisveikinimo vakarienę. Už nuoširdų, nors mažą patarnavimą šv. Veronikai, kristus padovanojo savo veido antspaudą. Tik gerumas žmonėms, tik meilės darbai į mūsų sielą įspaus Viešpaties panašumą.

O Jėzau, tegul ir mus pasaulis pripažins tavaisiais mokiniais ne dėl tuščio vardo, o dėl mūsų gyvenimo panašumo į tavąjį. Tu perėjai žemę gerą darydamas, taiką skeisdamas, tiesą gindamas, visiems tarnaudamas. Tespindi tavo šventas paveikslas mūsų veide, žodžiuose ir darbuose.

 

VII stotis: Viešpats Jėzus parpuola antrą kartą

Kai mes nusidedame pirmą kartą, jeigu turime geros valios, norime daugiau tos pačios klaidos nebedaryti. Tačiau nusidedame ir antrą kartą, atrodo taip pat kaip pirmą. Sakytume, kad nepasimokėme iš savo patirties, bet iš tiesų, tai ir yra pamoka. Antrą kartą nusidėjome taip pat kaip ir pirmą. Taip išmokstame, kad savo prigimtimi esame silpni ir klystantys, nepaisant mūsų geros valios pastangų. Bet Kristus, parpuldamas antra kartą, mus moko, kaip turėtume gyventi, būdami silpni ir klystantys. Jism us kviečia būti silpnais ir klystančiais drauge su juo.

 

VIII Jėzus paguodžia verkiančias moteris.

Neverkite. Jėzau, tu surandi paguodos žodžius tiems kurie kenčia. Savo kančioje esi atidus kitiems. Esi ištikimas savo misijai. Nenori prarasti nė vieno kuris yra Tėvo duotas.

“Verčiau verkite dėl savo vaikų”.
Priimti tavo išmintį –  tai tikras iššūkis. Tai atsisakyti savo mąstymo būdo, mano planų, mano įsivaizdavimų kaip turi būti ir įsiklausyti į Tavą žodį.

Jėzau, duok man malonę daugiau klausyti Tavo žodžių, nei laikytis savo planų, nei vertinti savo būseną ir jausmus. Aš Noriu Tau Išpazinti kad tikiu kad esu Tavo rankose  ir pasitikiu Tavo planu. Leisk man neverkti kada Tu prašai neverkti. Ir verkti kada tu rodai tikrą blogi. Duok man ieškoti ir mylėti išmintį. Tu esi išmintis

 

IX stotis: Viešpats Jėzus parpuola trečią kartą

Po pirmojo, tada antrojo kritimos, jau skausmingo, Jėzus nukrenta trečią kartą. Šio kryžiaus svoris tampa sunkesnis ir sunkesnis. Jėzus artėja prie aukos vietos ir turi eiti į tikslą. Jėzus turi eiti iki galo to, ko Tėvas prašė. Tamsos svoris, blogio svoris, kuris labai sveria pasaulį, atrodo pergalingas. Jėzus neša nesuskaičiuojamą svorį: jis neša visų mūsų pačių kritimų svorį. Nupuolę mes negalime atsistoti patys. Kareiviai, minios, stebintys žmonės klausia: ar jis vėl gales atsikelti? Ir Jėzus atsikelia trečią kartą. Jis atsikelia su jėga, nežinoma savo priešams: meilės jėga.

 

X stotis: Jėzui nuplėšia drabužius

Jėzus yra apnuogintas. Jis nieko nebeturi. Jis visiškai nuskurdęs. Jis gimė kaip vargšas Betliejuje, jis mirs taip pat kaip vargšas Jeruzalėje. Šitaip jis susijungia su visais pasaulio vargšais. Jis yra jų pusėje. Dievas yra visada vargšų pusėje. Jėzus nuogas yra visiškai neturtingas. Tačiau jo širdyje yra lobis. Ir niekas negali iš jo atimti šitą lobį. Jėzaus lobis yra jo Dangiškasis Tėvas esantis su juo. Jėzus žino kad jis yra Tėvo rankose ir kad visada bus Tėvo rankose. Nors Jam yra itin sunku, nors Tėvas tyli, Jėzus žino kad Tėvas Jo neapleidžia ir neapleis. Tai suteikia jam ramybę ir paguodą. Šitas Tėvo buvimas širdyje yra Jėzaus lobis. Žmogiškai jis neturtingas, bet dvasiškai jis turtingas.

Jėzau padėk mums atrasti tavo lobį. Padėk mums atpažinti Tėvo buvimą, ypač kai esame nuskurdę ir sunkumuose.

 

XI stotis: Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs.“ Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ Lk 23, 39-43

Štai vienybė kryžiaus ir Jėzaus. Iki šiol jis dar galėjo savo kojomis, nors ir buvo prislėgtas kryžiaus naštos, bet štai susivienija ant Golgotos kalno. Jėzus patiria, kad nuo šiol jo rankos nebegali judėti, kojos taip pat. Jis yra absoliučiai apribotas, kryžius apriboja paskutines jo jėgas vesdamas link pabaigos. Ir mūsų situacijose taip pat, kai jaučiame apribojimus, ar tai būtų pandemijos, ar tai būtų išbandymų, ar ligos patalo, ar kančios apribojimas. Iš esmės yra galimybė dvejopai išgyventi – arba kaip tas pirmasis nusikaltėlis – keikti gyvenimą, keikti Dievą, keikti aplinkinius, visaip tyčiotis, ciniškai šaipytis iš gyvenimo, atmesti bet kokią viltį. Arba pripažinti – taip, Viešpatie, esu apribotas, esu apskritai, kaip dvasia, per savo kūną, apribotas, negaliu skraidyti, nors norėčiau, norėčiau galbūt su tavimi būti rojuje, danguje, bet reikia dar užbaigti Golgotos kelią savo gyvenime. Skirtumas didelis, Jėzus susiliedamas su mumis tame apribojime, sako – žiūrėk, yra viltis, aš su tavimi esu, nors aš kenčiu kaip nekaltasis, esu šalia tavęs. Ir noriu, kad per mane turėtum vilties. Per visus savo apribojimus, ypatingai nuodėmės užkertamą apribojimą, kuris neleidžia priartėti prie Dievo. Prisiminkime Viešpatį ir prašykime: Jėzau, prisimink mane kai ateisi į savo karalystę. Melskimės, kad kiekvienas patitų gailestingumą Dievo, kuris nepavargsta atleisti.

 

XII stotis: Viešpats Jėzus miršta ant kryžiaus

Tiesa yra tokia: kiekvienas gimęs sergame mirtina liga. Niekas žemėje negyvena amžinai. Skirtumas tik toks, kad yra skirtingi išėjimo būdai iš šio pasaulio. Vieni miršta sulaukę garbing amžiaus, kiti  – žūsta arba yra nužudomi dar negimę, dar kiti – apakinti gyvenimo beprasmybės ir nevilties sau patys atima gyvybę. Tokia yra tiesa – niekas žemėje negyvena amžinai.

Šioje stotyje verta pagalvoti apie to fakto priėmimo būdą. Ar mirtis yra galutinis kiekvieno iš mūsų tikslas, ar tai tam tikro etapo pabaiga, mirtis galėtų tapti naujo etapo pradžia? Kryžius yra prisikėlimo užstatas. Mums, krikščionims, Jėzaus kančia ir mirtis ant kryžiaus yra prisikėlimo pradžia. Tokia yra tiesa.

XIII stotis: Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus

Evangelijoje rašoma, kad Juozapas iš Arimatėjos, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus. Bažnyčios tradicija moko, kad ir Marija savo rankose laikė savo mirusio sūnaus kūną. Panašiai ir šiandien kunigas, kaip Juozapas, nuima Jėzų nuo kryžiaus, dalindamas komuniją bažnyčiai. Ar tikiu, kad šioje komunijoje, Kristaus kūne yra gyvasis Jėzus, galintis mane prikelti naujam, šventam gyvenimui? Melskime iš Marijos šitokio tikėjimo. Sveika Marija..

 

XlV Stotis: Viešpatį Jėzų laidoja

Iš Evangelijos pagal Matą: “Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.”

MEDITACIJA

Jėzų laidojant išsipildo jo paties žodžiai: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Taigi, Jėzus yra tas kviečio grūdas, kuris miršta. Iš šio gyvybę praradusio kviečio grūdo kyla didysis duonos padauginimas, kuris tęsis iki pat pasaulio pabaigos. Tai – gyvybės duona, kuri gali pasotinti visą žmoniją ir duoti jai apsčiai maisto: per kryžių ir prisikėlimą amžinasis Dievo Žodis, kuris dėl mūsų tapo kūnu, dėl mūsų tapo ir duona. (Jėzaus kapas spinduliuoja Eucharistijos slėpinį).

MALDA

Viešpatie Jėzau Kristau, laidojamas tu prisiėmei kviečio grūdo mirtį, tapai mirusiu kviečio grūdu, kuris per visus amžius duoda gausių vaisių, iki amžinybės. Per Įsikūnijimą ir mirtį amžinasis Žodis tapo artimu Žodžiu: tu atiduodi save į mūsų rankas ir širdis, kad tavo Žodis augtų mumyse ir neštų vaisių. Padėk mums vis labiau mylėti ir garbinti tavąjį Eucharistijos slėpinį, tikrai gyventi Tavimi, dangaus Duona. Kaip kviečio grūdas, kuris stiebiasi iš žemės, formuoja stiebą ir varpą, tu negalėjai pasilikti kape: kapas tuščias, nes Jis, Tėvas, “nepaliko tavęs mirusiųjų buveinėje ir tavo kūnas nesupuvo” (Apd 2, 31; Ps 15, 10). Tu prisikėlei su perkeistu kūnu, tu atvėrei erdvę Dievo širdyje. Padaryk, kad galėtume džiaugtis šia viltimi ir kad džiugiai ją neštume pasauliui, padaryk mus savo prisikėlimo liudytojais.

 

Šv. Jono broliai