VISŲ ŠVENTŲJŲ IŠKILMĖS PAMOKSLAS (A)

BR. RENO MARIJA
2023-11-01

+++

Evangèlija, kurią̃ ką̃ tìk girdė́jome ỹra Jė́zaus Kálno pamókslo prãdžią. Šìs pamókslas prasìdeda aštuoniaĩs paláiminimais. Mẽs žìnome šiuõs paláiminimus: paláiminti dvasìngieji vargdiẽniai, paláiminti romíeji, gailestìngieji, taikdariaĩ… Ìš tikrų̃jų, šiẽ paláiminimai kal̃ba apiẽ Jė́zų. Jiẽ ỹra tar̃si jõ širdiẽs aprãšymas, nès Jėzus ikì gãlo gyvẽno pagal̃ šituõs paláiminimus. Jìs bùvo romùs, gailestìngas, širdiẽs var̃gšas, taikdarỹs,… Tikraĩ Jėzus ỹra aštuonių̃ paláiminimų žmogùs. Štaĩ kodė̃l, jéi nórime supràsti paláiminimus, tùrime pažvel̃gti, kaĩp Jėzus įkūnija juõs.

Šventíeji taĩp pàt ỹra paláiminimų výrai ir̃ móterys. Skaitýdami jų̃ gyvẽnimo istorijas, atrañdame, kaĩp jiẽ gyvẽno paláiminimais. Kar̃tais šventíeji atspiñdi ypatìngai tám tìkrą paláiminimą. Pãvyzdžiui, šventàsis Prancìškus Asyžiẽtis atspiñdi var̃gšų paláiminimą, šventàsis Kazìmieras – tyrõs širdiẽs paláiminimą, šventóji Mótina Terèsė ìš Kalkùtos ýpač gyvẽno gailestìngųjų paláiminimu. Gyvéndami pagal̃ paláiminimus, sténgdamiesi gyvénti mylėti Diẽvą ir̃ kitùs, šventíeji kasdiẽn rãšė põ pùslapį sàvo šventõsios istòrijos.

Ir̃ mẽs taĩp pàt kiekvíeną diẽną rãšome sàvo šventõsios istòrijos pùslapį, jéi eĩname sù Jėzumi ir̃ sténgiamės el̃gtis teisìngai sù kitaĩs. Nè tìk kanonizúoti šventíeji tùri sàvo šventùmo knỹgą. Mẽs taĩp pàt tùrime užrašýtą grãžią šveñtą istòriją.

Spontãniškai mùms atródo, kàd mūsų asmenine istòrija ỹra nè šveñtojo, õ nusidėjėlio istòrija. Ir̃ tiesà, kàd tám tikrà prasmè ỹra mūsų núodėmių pãsakojimo knygà, ir̃, dejà, kiekvíenas rãšo tą̃ knỹgą. Tačiaũ ỹra ir̃ kità knygà. Taĩ mūsų gerų̃ darbų̃ Diẽvui ir̃ kitíems knygà, mū́sų šventų̃ darbų̃ knygà, mūsų asmenìnio šventùmo knygà.

Ãčiū Diẽvui, mūsų núodėmių knygà nėrà amžinà. Galù galè šitõs knỹgos pùslapiai bùs sudẽginti Viẽšpaties gailestingùmo. Bèt atvirkščiaĩ, mūsų asmenìnio šventùmo knygà ỹra amžinà. Jõs pùslapiai išlìks vìsą amžinýbę.

Kóks ỹra mūsų šventùmo knỹgos turinỹs?
Pirmiáusia mẽs gãlime pastebėti, kàd ỹra pìrmas ir̃ paskutìnis skỹrius.
Pirmàsis skỹrius vadìnasi „Màno krikštas“, ir̃ taĩ normalù, nès mūsų šventùmo kẽlias prasidėjo nuõ krìkšto, kaĩ gãvome Šveñtąją Dvãsią, švéntinančiąją Dvãsią. Tą̃ diẽną Diẽvas pasėjo mãžą šventùmo sėklą mūsų širdysè. Ir̃, kaĩp sãko Jėzus, šiái sėklai lémta tàpti dìdeliu medžiù, añt
kuriõ šakų̃ galė̃s nutū̃pti paũkščiai. Õ tiẽ paũkščiai, apiẽ kuriuõs kal̃ba Jėzus, ỹra kitì, atrañdantis gailestìngą pãramą pàs mùs.

Taĩgi pirmàsis mūsų šventùmo knỹgos skỹrius vadìnasi „Màno krikštas“. Paskutìnis skỹrius vadiñsis „Àš Danguje“, nès vìskas pasibaĩgs Dangujè kur̃ būsime tobulaĩ šventì. Tada kupini Diẽvo méilės ir̃ šviesõs, pilnaĩ atspindėsime Jõ šventùmą. Ir̃ šìs paskutìnis skỹrius „Àš Danguje“, niekadà nesibaĩgs, jìs ámžinas.

Tar̃p pìrmojo ir̃ paskutìniojo mūsų šventõsios istòrijos skỹriaus, tar̃p mūsų krìkšto ir̃ gyvẽnimo dangujè, ỹra daũg skỹrių. Jiẽ aprãšo visùs mūsų gerùs, teisìngus ir̃ šventùs žingsniùs žẽmėje. Ẽsame kviečiamì rašýti šiuõs skyriùs bėgant dienóms, nuõ rýto ikì vãkaro.

Tiesà sãkant šiuõs mūsų šventõsios istòrijos skỹrius rãšo dù áutoriai. Pirmàsis áutorius ỹra Šventóji Dvasià, õ antràsis – mẽs pãtys. Abù kartù rãšo. Kàd supràstume, kaĩp dù áutoriai gãli kartù rašýti tuõ pačiù metù tuõs pačiùs žodžiùs, tàs pačiàs eilutès, prisimìnkime, kaĩ bùvome mažì, kai mamà, vedama mūsų rañką, ir̃ rãšė kartù sù mumìs. Jì vẽdė mūsų rañką, nès dár nemokėjome geraĩ rašýti ir̃ mùms bùvo sunkù laikýti pieštùką. Vìsą gyvẽnimą Šventóji Dvasià kartù sù mumìs mótiniškai rãšo mūsų šventùmo pùslapius, nès pãtys nemókame tikėti, mylėti, atléisti, tarnáuti ir̃ pan.

Kar̃tais mažỹlis nebenóri rašýti sù mamà, jam nusibodo ir jis nóri rašýti savorankiškai taĩp, kaĩp jám patiñka ir kitur̃. Tokiẽ ẽsame ir̃ mẽs, kaĩ nebenórime rašýti sù Šventą́ja Dvasià, kaĩ nebenórime rašýti vadováujami Jõs. Tuõ metù rãšome bèt ką̃ kìtoje knỹgoje, sàvo núodėmės knỹgoje. Õ kaĩ grį̃žtame pàs Viẽšpatį, vė̃l rãšome sù Šventąja Dvasià. Õ taĩ, ką̃ tadà rãšome, kal̃ba apiẽ mūsų gerùs troškimùs, apiẽ mūsų pasitikėjimą Viẽšpačiu nepáisant naktų̃, apiẽ mūsų maldàs ir̃ dalyvãvimą sakrameñtuose, apiẽ mūsų gerùs dárbus kieno lãbui ir̃ apiẽ mūsų mãžas ir̃ dìdeles pãstangas dė̃l kurių̃ áugame tikėjimu ir̃ méile, ir̃ t. t.

Visuosè šituosè veiksmuosè Šventóji Dvasià vadováuja mūsų širdį, kaĩp mótina vadováuja vaĩko rañką, kàd jìs geraĩ rašýtų. Ir̃ šìtaip kaĩ veĩkiame Šventõsios Dvãsios į́takoje, kasdiẽn papìldome sàvo asmenìnio šventùmo knỹgą eilùtėmis.

Bèt liẽka dár víenas kláusimas: kàs ỹra mūsų šventùmo knỹgos skaitýtojas?

Manaũ, kàd pirmàsis skaitýtojas ỹra pàts Diẽvas. Jìs vieniñtelis kurìs móka skaitýti kàs dẽdasi mūsų širdysè. Jìs vieniñtelis, kurìs žìno, kíek ẽsame paveĩkūs Jõ įtakai. Todė̃l tìk jìs tobulaĩ skaĩto mūsų ãsmenino šventùmo knỹgą.

Antràsis mūsų šventumo knỹgos skaitýtojas ẽsame mẽs pãtys. Gerà prisimìnti, ką̃ gražaũs Šventóji Dvasià padãrė mumysè ir̃ per̃ mùs. Kitaĩp tãriant, gerà skaitýti pùslapius, kuriuosè pãsakojama apiẽ šventùmo žingsniùs, kuriuõs padãrėme Diẽvo dėkà. Dė̃l šìto skaĩtymo mẽs džiaũgiames Šventosios Dvasios veikimù mūsų gyvẽnime ir̃ Dievui padėkójame, sakýdami kaĩp Mergẽlė Marijà: „Màno síela šlóvina Viẽšpatį, Jìs mán padãrė nuostabių̃ dalỹkų“.

Brangíeji, nè tìk skaitýkime sàvo núodėmių knỹgą, bèt ir̃ skìrkime laĩko skaitýti mūsų asmenìnę šveñtą istòriją. Diẽvas ỹra pirmàsis šiõs knỹgos skaitýtojas, añtras mès pãtys ir̃ ỹra dár kitì skaitýtojai. Kàs tiẽ kitì mūsų šventõsios istòrijos skaitýtojai?
Taĩ mūsų artimieji, tiẽ, kuriẽ mùs geraĩ pažįsta, kurie mus mýli ir̃, nepáisant mūsų trukùmų, móka įžvel̃gti mumysè taĩ, kàs gražù, gerà ir̃ šventà, ir̃ tuõ džiaũgiasi.

Bróliai sẽserys, ar̃ mókame skaitýti kitų̃ šventùmo knygàs? Ar̃ mókame artimuõsiuose įžvel̃gti taĩ, kàs šveñta, taĩ kàs ìš Diẽvo?

Deja tùrime pripažìnti, kàd lengvaĩ ẽsame liñkę skaitýti jų̃ núodėmių ir̃ silpnýbių knỹgą. Viẽtoj tõ, skaitýkime jų̃ gerų̃ darbų̃ ir̃ gražių̃ savýbių knỹgą. Šitas skaĩtymas, džiùgina šìrdį ir̃ atnaũjina mūsų žvil̃gsnį į̃ kìtą. Tikiù, kàd dangùs bùs tar̃si didžiùlė bibliotekà, kuriojè skaitýsime vienì kitų̃ šveñtas istòrijas ir̃ šlóvinsime Viẽšpatį ùž daugýbę nuostabių̃ dalỹkų.

Brangíeji, nebijókime sàvo silpnùmo, nebūkime nelaimìngi dė̃l sàvo netobulùmo. Taĩp, ẽsame nusidėjėliai, bèt Šventõsios Dvãsios galià ỹra mumysè ir̃ – Jõs dėkà – kóks bè būtų mūsų trapumas, vìs tíek gãlime visadà padarýti ką̃ nórs gẽro Diẽvui ir̃ kitíems. Diẽvas niekadà nesãko: „Šiañdien nėrà ką̃ rašýti tàvo šventùmo knỹgoje“.
Drą̃siai rašýkime sàvo šventùmo istòriją kasdiẽn, Diẽvo džiaũgsmui, kitų̃ džiaũgsmui ir̃ sàvo pačių̃ džiaũgsmui.

+++