BR. PAULIUS
2023-10-29
+++
Žydų įstatyme yra 613 įsakymų. Pasak Rabi Simlaï, tai atitinka 248 įstatymus, kurie įsako: „Daryk…“, ir 365 įstatymus, kurie įsako: „Nedaryk“. Šie įstatymai nurodo, kuo tikėti, kaip melstis, taip pat daugybę kasdienio gyvenimo draudimų ir įpareigojimų: ką valgyti, kada praustis, kaip rengtis ar net kaip šukuotis ir t. t…
Pamaldūs žydai labai prisirišę prie šių įstatymų. Jie skrupulingai jų laikosi.
Tačiau Jėzus visą Įstatymą apibendrino dviem įsakymais: mylėti Dievą visa širdimi ir mylėti savo artimą kaip save patį.
Pasak Jėzaus, visas Įstatymas telpa šiuose dviejuose įsakymuose. Kitaip tariant, jei tobulai laikomės šių dviejų įsakymų, mes tobulai išpildome Įstatymą, ir tada mums nebereikia daugelio Įstatymo straipsnių.
Šventasis Augustinas Įstatymą apibendrina dar radikaliau, beveik provokuojančiai, penkiais žodžiais: AMA, ET FAC QUOD VIS. Mylėk ir daryk, ką nori.
Kaip matome iš Šventojo Rašto pasakojimo, Dievas dėl savo meilės mums palieka mums visišką laisvę. Esame laisvi daryti gera ir taip pat laisvi daryti bloga. Esame laisvi atsiliepti į Dievo meilę mums, esame laisvi likti šiai meilei abejingi.
Taigi, viena vertus, esame laisvi pasirinkti priimti Dievo meilę mums, mylėti Jį mainais, kita vertus, esame visiškai laisvi pasirinkti, kokiu būdu išreikšti šią meilę, parodyti ją. Tačiau yra viena ir vienintelė sąlyga: tai meilė. Dievas yra meilė ir vienintelis Jo įsakymas yra meilė.
Ar tai reiškia, kad galime daryti, ką tik norime? Taip, būtent tai ir reiškia: Dievas palieka mums absoliučią laisvę daryti viską, ką norime, jei tik tai neprieštarauja meilei.
Tuomet galime paklausti: bet kodėl tuomet Bažnyčia nustato tiek daug draudimų, kodėl Bažnyčia pakrikštytiesiems uždeda tiek daug pareigų, jei pats Dievas sako, kad esame laisvi daryti, ką norime?
Bažnyčią turėtume palyginti su motina, kuri nori gero savo vaikams. Kai tėvas ar motina ką nors draudžia, pavyzdžiui, žaisti su degtukais namuose, arba uždeda prievolę, pavyzdžiui, atlikti mokyklinius darbus, aišku, kad tai yra pedagogika. Akivaizdu, kad motina autoritetą vaikams taiko dėl savo meilės vaikams. Lygiai tas pats pasakytina ir apie Bažnyčią. Skirtumas šiandien yra tik tas, kad visuomenė dėl įvairių priežasčių Bažnyčios nebelaiko motina, žinančia, kas yra gera ir kas pavojinga.
Be to, nelabai teisinga sakyti, kad Bažnyčia „draudžia“ tokį ir tokį dalyką arba „įpareigoja“ tokį ir tokį dalyką ta prasme, kad Bažnyčia nebeturi jokios galios visuomenei. Jai paklūsta tik tie, kurie tiki arba supranta, kad Bažnyčios mokymas yra geras. Bažnyčios mokymas ne tik nebėra visuomenės norma, bet kartais jos mokymas prieštarauja naujoms visuomenės normoms.
Šiandien tiksliau būtų sakyti, kad Bažnyčia nurodo kelią, kuris yra tikrosios meilės, t.y. meilės pagal Dievą, kelias. Visuomenėje, kuri kartais painioja meilę su meilės karikatūromis, pavyzdžiui, gėjų santuokomis.
Ar turėtume liūdėti, ar džiaugtis, kad Bažnyčia nebeturi jokios galios visuomenei? Tai didelis klausimas! Neabejotina yra tai, kad kiekvienas iš mūsų tame kontekste, kuriame atsidūrėme, susiduriame su savo veiksmų laisve. Nusprendžiau mylėti Dievą, nusprendžiau būti jo mokiniu, bet ką turėčiau daryti? Ko turėčiau vengti?
Tada supranti, kad Bažnyčios įsakymai mums yra esminiai. Dažnai susiduriame su tokiomis sudėtingomis, skaudžiomis situacijomis, kad net ir turint daug geros valios, mums reikia Bažnyčios apšvietimo, kad galėtume veikti meilės kryptimi. Arba kad nesielgtume prieš meilę.
Tai absoliuti Bažnyčios įsakymų taisyklė: jie visada yra skirti didžiausiai meilei, meilei, kuri yra tikroji meilė, arba siekiant išvengti veikimo prieš meilę. Šiam principui nėra jokių išimčių.
Tačiau tiesa, kad dėl dabartinio mūsų mentaliteto kai kurie Bažnyčios įsakymai nebepriimami. Pavyzdžiui, kai sužadėtinius rengiame santuokai, jie mūsų klausia: „Bet kodėl man neleidžiama gyventi kaip porai prieš susituokiant?“ Taigi paaiškiname, kad niekas jiems nieko nedraudžia, kad jie gali daryti, ką nori, Bažnyčios durys yra atviros, ar įeiti, ar išeiti. O tada, jei jaučiame, kad jie nori suprasti Bažnyčios mokymą, stengiamės paaiškinti santuokos prasmę ir grožį, kaip ją sumanė Dievas.
Taip pat dažnai žmonės nesupranta Bažnyčios mokymo vienu ar kitu klausimu, bet nuolankiai pripažįsta, kad Bažnyčia, jei turi 2000 metų patirtį ir yra įkvėpta Šventosios Dvasios, geriau žino, kaip atskirti tai, kas patinka Dievui ir veda į gyvenimą, nuo to, kas nuodinga ir veda į niekur.
Bet kuriuo atveju, kaip moko Bažnyčia, kiekvienas žmogus turi elgtis pagal savo sąžinę. Bet kaip turėti gerai informuotą sąžinę? Žinoma, supratome, ir, be abejonės, visi su tuo sutiks, kad turime judėti didesnės meilės kryptimi, tačiau dėl to gali kilti skirtingų, net priešingų nuomonių. Tai aiškiai matome tokiuose socialiniuose debatuose kaip skyrybos, abortai, eutanazija, homoseksualų santuokos ir pan.
Meilė artimui niekada neprieštarauja meilei Dievui. Tačiau galbūt mes šiek tiek apleidome Dievo meilę. Kaipgi galime mylėti Dievą? Jėzus mums sako: laikydamiesi Jo įsakymų. Nuolankiai pripažinkime, kad mylėti yra sudėtinga ir daug pastangų reikalaujantis dalykas, kad kartais tai prieštarauja mūsų intuicijai, mūsų valiai.
Pripažinkime, kad mums reikia motiniškos Bažnyčios pagalbos, kuri mums sako: šis veiksmas veda į gyvenimą, į Dievą, šis veiksmas veda į nebūtį.
Mylėkime! Bet mylėkime kaip klusnūs maži vaikai, kurie pasitiki savo motina.
Įsiklausykime į Bažnyčios mokymą, ji mus moko mylėti tiesoje.
+++