BIOGRAFIJA

    Tėvas Marie-Dominique Philippe gimė Sisuano (Cysoing) miestelyje, Prancūzijos šiaurėje, 1912 m. rugsėjo 8 d. Jis buvo aštuntasis dvylikos vaikų šeimoje, davusioje Bažnyčiai tris dominikonus ir keturias kontempliatyviąsias seseris.
  Gavęs privalomą mokyklinį išsilavinimą Lilio jėzuitų kolegijoje, 1930 m. lapkričio mėn. Amjene (Amiens) įstojo į Šv. Dominyko ordiną. Po metų, 1931-ųjų lapkričio mėn., davė pirmuosius įžadus ir iki 1938 m. studijavo filosofiją bei teologiją Solšuare (Saulchoir), Keno (Kain) mieste Belgijoje. Įšventinamas į kunigus 1936 m. liepos mėn. Pirmiausia jam buvo suteiktas filosofijos licenciatas, vėliau lektoratui gauti jis pristatė darbą apie Išmintį pagal Aristotelį, galiausiai apsigynęs teologijos disertaciją tapo teologijos daktaru.
  Gavęs dar ir Aukštųjų studijų diplomą, 1936–1945 m. jis dėsto filosofiją bei teologiją Etioles Solšuare (Saulchoir d’Etiolles), Paryžiaus provincijos dominikonų studijų namuose. 1945–1982 m. profesoriauja Šveicarijoje, Fribūro (Fribourg) universitete – skaito filosofijos paskaitas.
  Tėvas Philippe labai anksti pajuto būtinybę atnaujinti filosofijos bei teologijos mokymą. Būtent todėl jis grįžta prie pirmųjų šaltinių: patirties, perimdamas Aristotelio patirties sampratą, ir kontempliatyvaus tikėjimo, sekdamas šv. Tomu Akviniečiu bei šv. Jonu. Pastarojo raštai jam padaro neišdildomą poveikį, jis nuolat juos skaito. Savąjį tiesos ieškojimą jis nukreipia trijų – filosofinės, teologinės ir mistinės – išminčių vaga.
  Tėvas Marie-Dominique ne tik dėsto universitete, bet ir, ypač Prancūzijoje ir Šveicarijoje, skaito filosofijos bei teologijos paskaitas įvairiausių sluoksnių žmonėms: krikščioniškų profesinių sąjungų sekretoriams, įmonių vadovams, psichoanalizės specialistams, medikams, katalikų šeimų asociacijoms, charizmatinio atsinaujinimo sąjūdžiui, menininkams ir kitiems. Jis daug pamokslauja vienuolynuose, ypač karmelitėms, benediktinėms, dominikonėms, vienuolinei Betliejaus šeimai, įvairiuose Meilės židiniuose Prancūzijoje, ypač Šatonef de Galoro (Chateauneuf-de-Galaure) židinyje, prie Marthe Robin, – ten jis septyniolika metų pamokslavo kunigų rekolekcijose ir vadovavo daugybei rekolekcijų židinių. Be to, pamokslavo ir Togo, Ruandos bei kitų kraštų židiniams, sakė pamokslus ir įvairioms jaunimo grupėms.
  Tėvas Philippe nuo 1949 m. parašė daugybę filosofijos ir dvasinės teologijos veikalų, išverstų į užsienio kalbas. Šiandien jo palikimą sudaro 35 veikalai, prie jų reikėtų pridėti daugybę straipsnių.
 Jie apima plačiausią studijų ir įdomiausių temų lauką: meno filosofiją, apmąstymus apie tiksliuosius mokslus ir mediciną, metafizikos studijas, Evangelijos pagal šv. Joną komentarus, daugybę puslapių apie Kristaus ir Mergelės Marijos slėpinius, knygas šeimos ugdymo tema ir kt. (žr. bibliografiją).
  1975 m. Fribūre, prašomas kelių prancūzų studentų, likdamas dominikonu, jis įkuria naują Šv. Jono brolių bendruomenę. Po kelerių metų įkuria kontempliatyviųjų, vėliau apaštalinių seserų bendruomenes. Apie šias tris šeimas susibūrę pasauliečiai tampa Šv. Jono oblatais. Dabar visos šios bendruomenės Bažnyčioje sudaro naują dvasinę šeimą – ji vadinama Šv. Jono šeima.
  1982 m. grįžęs Prancūzijon jis tęsia įvairialypį apaštalavimą, ypač atsideda filosofijos ir teologijos mokymui Šv. Jono brolių ugdymo namuose Rimone (Rimont) (Son e Luaros (Saone et Loire) departamente) ir San Žodare (Saint Jodard) (Luaros (Loire) departamente). Be to, būdamas Generalinis prioras, ugdo ir vadovauja labai sparčiai augančiai ir visuose kraštuose besiplečiančiai naujajai bendruomenei.
  Nuo 1974 m. tarp jo ir Karolio Wojtylos užsimezga gili draugystė. Jonas Paulius II įvairių susitikimų proga ir laiškais nesiliovė drąsinęs tėvą Philippe tęsti filosofines paieškas ir būti Šv. Jono šeimos brolių bei seserų priešakyje.

Papildoma informacija