Atgal

Prašau paaiškinkite koks yra Darvino evoliucijos teorijos ir krikščionybės santykis?

Krikščionys, remdamiesi Dievo Apreiškimu, tiki, kad pasaulis yra sukurtas Dievo, ir kad gyvybė kyla iš Jo (Žr. Pr 1-2). Bet kaip?

Pradžios knygos pirmieji skyriai, kuriuose pasakojamas pasaulio ir pirmųjų žmonių sukūrimas, anaiptol nėra mokslo šiuolaikine pozityvistine prasme vadovėlis. Tai simbolinė kalba, kuria išreiškiamas pozityvistiniam mokslui nepasiekiamos tiesos pažinimas, nes tiesa nėra vien tik pozityvistinio, empirinio pažinimo monopolis. Kita vertus, būtų neteisinga ir visiškai nuvertinti pastarąjį – jis gali tiksliai ir vis tiksliau paaiškinti regimojo pasaulio veikimą. Taigi, svarbu ne priešinti šiuos du pažinimo būdus, bet, remiantis kiekvienu ir žvelgiant iš jam būdingos perspektyvos, siekti kiek galima pilnutinesnio tikrovės pažinimo.

Darvino teorijos mėginimas aiškinti rūšių atsiradimą turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų, kuriuos iškelia patys biologijos mokslo tyrinėtojai (žr. šiuo klausimu Paul Ramberto straipsnį „Tikėjimo ir mokslo suderinamumas evoliucijos teorijos klausimu“, „Logos“ žurnalo 2005 m. 41 nr.) Tai normali mokslinė diskusija, ir ne Bažnyčios reikalas į ją kištis, nes jos sritis – tikėjimu priimamas Dievo Apreiškimas, o ne empirinis pasaulio pažinimas. Todėl Bažnyčia pripažįsta empirinio mokslo laisvę ir autonomiją ieškoti atsakymų į iškylančius klausimus, tačiau pastebi, kad empirinio mokslo tyrinėjimų rezultatai negali prieštarauti Apreiškimui, jei sutinkame, kad Dievas yra tiesakalbis, negalintis klysti nei klaidinti. Tiesa, svarbu dar teisingai suprasti, ką Jis sako... Sukurtasis pasaulis akivaizdžiai nėra nesikeičiantis (nesikeičia tik Dievas). Šio fakto akivaizdoje galima pastebėti, jog Dievo išminčiai iš tiesų neprieštarauja, kad Jo sukurtosios būtybės turėtų galią keistis – evoliucionuoti. Tokia galia reikštų tebesitęsiantį Dievo kūrybos procesą, kurio pabaiga – septintosios dienos poilsis (plg. Pr 2, 2-3) – jau seniausių Bažnyčios tėvų buvo suprantamas kaip galutinis Visatos atbaigimas laikų pabaigoje (plg. Apr 21).

Tačiau kur to evoliucionavimo ribos? Patys mokslininkai kol kas negali vienbalsiai ir neginčijamai teigti vienos rūšies evoliucionavimo į kitą, nors evoliucijos vienos ir tos pačios rūšies ribose beveik niekas nebeginčija.

Šventraštyje nurodoma, kad žmogus buvo padarytas iš „Adama“ – raudonžemio. Taigi, iš jau egzistuojančios tikrovės, ne iš nieko. O Artimųjų Rytų kultūroje raudona spalva, primenanti kraują, simbolizuoja gyvybę. Galima būtų interpretuoti, kad tas „raudonžemis“ buvo gyvas... Vis dėlto tikėjimui ne tiek svarbu, ar Dievas žmogų sukūrė iš neorganinės medžiagos, ar iš organinės (Dievas juk gali ir viena, ir kita), – svarbiausia, kad žmogaus dvasia, kurios būdingieji bruožai yra protas ir valia, kyla tiesiogiai iš Dievo (plg. Pr 2, 7), kitaip sakant, kad dvasia nėra evoliucijos produktas, bet tiesioginio Dievo įsikišimo į galimą evoliuciją rezultatas. Būtent savo dvasia (protu ir valia) žmogus yra Dievo „paveikslas ir panašumas“ (Pr 1, 27). Taigi, jei Darvinu besiremiantys neteigia savaiminio pasaulio atsiradimo bei pripažįsta, kad dvasia (protas ir valia) nėra evoliucijos padarinys, jie krikščionių tikėjimui neprieštarauja.

Atsakinėjo br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus

Atgal