Atgal

Akivaizdu, kad abortas yra žmogaus nužudymas ir nė vienas krikščionis tuo neabejoja. Tačiau ar būtina įstatymu numatyti abortų uždraudimą, kaip tai padaryta Airijoje, Lenkijoje ir Maltoje, kaip bandoma padaryti ir Lietuvoje? Ar būtina, kad to nesuprantantis žmogus būtų baudžiamas už tai dar ir įstatymiškai? Juk tie, kurie supranta, taip nesielgia, o tie, kurie nesupranta, tiesiog siunčia baisų neapykantos pliūpsnį Katalikų Bažnyčiai...

Viskas priklauso nuo to, ką laikome žmogaus gyvenimo tikslu. Jei žmogaus tikslas – būti laimingam, tai įstatymų tikslas bus sudaryti tokias žmonių bendrabūvio sąlygas, kad žmogus galėtų būti laimingas. Šios sąlygos politinėje filosofijoje paprastai vadinamos bendruoju gėriu. Jis įstatymais apibrėžiamas ne tik pozityviai, nusakant kiekvieno visuomenės nario pareigas siekiant to bendrojo gėrio bei teises juo naudotis, bet ir negatyviai, nurodant ribas, kurias peržengus tam bendrajam gėriui daugiau ar mažiau pakenkiama. Sakysim, akivaizdu, kad žmogžudystė yra rimta žala bendrajam gėriui, sugriaunanti ne vieno žmogaus laimę, todėl įstatymai už ją numato griežtą bausmę.

Vis dėlto įstatymo egzistavimas pats savaime nepanaikina veiklos, kuri kenkia bendrajam gėriui. Nors už žmogžudystę baudžiama, žmonės vis tiek žudomi. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to reikia atšaukti įstatymą, baudžiantį už nužudymą – kitaip smarkiai susilpnės ar net dings pats supratimas, jog žmogžudystė yra nusikaltimas, žala bendrajam gėriui, o šiam bus kenkiama tik dar labiau. Vadinasi, jei abortas yra žmogžudystė (kas šiuolaikinės medicinos technikos pažangos dėka vis labiau akivaizdu ne tik krikščionims, kuriems tai akivaizdu dėl jų tikėjimo), taigi rimta žala bendrajam gėriui, už jį įstatymu turi būti numatyta bausmė, kuria siekiama tą bendrąjį gėrį apsaugoti. Ir visai nesvarbu, kad atsiras protestuojančiųjų, net reiškiančių neapykantą teisingumą ginančio įstatymo iniciatoriams – Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl vergovės panaikinimo netgi buvo kilęs pilietinis karas... Vis dėlto šiandien visiems akivaizdu, jog vergovę reikėjo panaikinti, nes ji iš esmės yra neteisinga bendrojo gėrio, kurį sudaro kiekvieno žmogaus laimė, atžvilgiu. Jei žmonijos etinis progresas seks jos techninį progresą, ateinančioms kartoms bus lygiai taip akivaizdu, kad abortas yra iš esmės neteisingas, kaip mūsų kartai akivaizdu, jog tokia yra vergovė. Ir Bažnyčia tada bus kaltinama už neryžtingumą ginant negalinčio savęs apginti žmogaus gyvybę šiais laikais, kaip, pvz., šiandien ji kaltinama už neryžtingumą ginant žydus nacizmo laikais.

Vis dėlto kaip nacių laikais Bažnyčios kategoriškas pasisakymas prieš žydų naikinimą niekuo nebūtų palengvinęs persekiojamųjų dalios, greičiau priešingai (nes Bažnyčia ir tada buvo nuožmiai nekenčiama – tais laikais Hitlerio bei jo šalininkų... Čia, beje, reikia pažymėti, kad, nepaisant rizikos, būta ir tokio aukštų Bažnyčios dvasininkų pasisakymo, net ir pačioje Vokietijoje), todėl reikėjo užuot viešais pareiškimais „tampius liūtą už ūsų“ organizuoti konkretų žydų gelbėjimą, kaip darė popiežius Pijus XII Romoje, panašiai ir šiais laikais: esant tokiai galingai ideologinei propagandai, jau dešimtmečiais formuojančiai žmonių mentalitetą abortų klausimu, vien įstatymo, draudžiančio abortus, paskelbimas iš esmės nieko nepakeistų, juolab kad absoliučioje daugumoje kitų Vakarų pasaulio šalių abortas tebėra legalus ir daug kur net palaikomas valstybės lygiu – tad užtektų tik nuvykti į kaimyninę šalį, kur abortas nelaikomas nusikaltimu, ir bendrajam gėriui vis tiek būtų pakenkta. Todėl, turint omeny tokią šiandienę situaciją, iš tiesų svarbiausia būtų pirmiausiai viską padaryti, kad kuo daugiau žmonių sužinotų visą tiesą šiuo klausimu ir turėtų galimybes elgtis pagal ją, o tada ir pats įstatymas, leidžiantis tokią neteisybę, savaime taps neveiksmingas. Puikus konkretus pavyzdys būtų Kroatija, kur dėl intensyvaus Bažnyčios šviečiamojo bei auklėjamojo darbo nuo 1989 iki 2005 m. abortų sumažėjo 88,5 % - nuo 40 000 1989 m. iki 4 600 2005 m., nors abortus leidžiantis įstatymas ir liko nepakeistas. Be to, kartu ten sumažėjo skyrybų, savižudybių, sergančiųjų AIDS, kontraceptikų naudojimo, išaugo skaičius šeimų, turinčių tris ir daugiau vaikų – pvz., 1995 m. Kroatijoje, priešingai nei visoje Europoje, vaikų, jaunesnių nei 14 m., skaičius padidėjo 11 %! Bažnyčios triūsas, beje, tikriausiai nebūtų toks veiksmingas, jei jis nebūtų remiamas kroatų valdžios, skatinančios demografinį atsinaujinimą, remiančios stabilias ir gausias šeimas (plačiau žr. http://www.zenit.org/article-16936?l=french). Taigi toks veikimo būdas bendrojo gėrio apsaugai akivaizdžiai veiksmingesnis, ypač turint omenyje šiandienes pasaulines tendencijas, nors absoliučia prasme neteisingas įstatymas anksčiau ar vėliau turės būti atšauktas, nebent visuomenė nustotų etiškai evoliucionuoti.

Atsakinėjo br. kun. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus CSJ

Atgal