Atgal

Skaičiau straipsnį „Logos“ žurnale „Malda - tik tuštuma" apie rytietiškos maldos invaziją į krikščionių, net vienuolynų, praktiką. Pats su palydėjimu kartą meditavau, patyriau gilesnį susitelkimą maldoje nei įprastai. Kokios yra meditacijos, susitelkimo į save ribos ar mokymas šiuo klausimu Katalikų Bažnyčioje? Kodėl krikščioniška maldos praktika kartais pasirodo nepatraukli gretinant su rytietiška?

Krikščioniškos meditacijos, maldos tikslas - susitikti Asmenį, nors nematomą, bet realų, ir taip per meilės santykį su Juo pasiekti savo paties asmens galių išsiskleidimą, pilnatvę. Rytų meditacinės technikos siekia nirvanos - mūsų, vakarų civilizacijos kategorijomis kalbant, būsenos tarp būties ir nebūties, įvardijamos kaip visų asmens galių „užgesimas“, vadinasi, priešingybės tam, ko siekiama krikščioniškąja malda. Taigi, priklauso, koks mūsų tikslas, kai medituojame, meldžiamės. Jis (Dievas) ar tik aš, mano psichinis, emocinis, dvasinis komfortas? Net ir gilesnis susitelkimas, susikaupimas, jei jo siekiama kaip pagrindinio tikslo, tada tampa stabu, nebeleidžiančiu asmeniškai susitikti gyvojo ir dovanai gelbstinčio Dievo.

Bet koks tarpasmeninis santykis, net ir su Dievu, yra reiklus iššūkis, nes kitas asmuo visada yra kitas, su savo valia ir laisve, kurios ne visada atitinka manąją. Kiekvienas toks santykis reikalauja nugalėti save, savo egoizmą, atsisakyti vien tik savo požiūrio, kad praturtintume, praplėstume jį Kito požiūriu. O kai esi tik su savimi ir su savo valia bei laisve, galima patirti (ypač dvasinėje plotmėje) savotišką laisvės absoliutumą, kuris anaiptol nėra nepatrauklus, ypač šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, laikančioje asmens laisvę aukščiausia vertybe. Galbūt tai viena esminių priežasčių, kodėl mūsuose rytietiškos meditacijos rodosi tokios patrauklios.

Atsakinėjo br. kun. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus CSJ

Atgal