Atgal

Girdžiu prieštaringų nuomonių apie homeopatiją: kun. A. Valkauskas ir kiti egzorcistai sako, kad homeopatijos tėvas Hahnemannas buvo masonas ir okultistas, tačiau kodėl kiti kunigai neperspėja, kad šis gydymo būdas gali būti susijęs su okultiniais dalykais? Ar Bažnyčia neturi šiuo klausimu vieningos nuomonės?

Norint išsiaiškinti tiesą šiuo klausimu, reikia pradėti ne nuo nuomonių, bet nuo faktų apie Samuelį Hahnemanną. Todėl pirmiausia reikėtų pasitikslinti, kas yra tikroji homeopatijos sritis ir kas nėra homeopatija. Be to, reikia skirti homeopatiją nuo ją praktikuojančiųjų. Mat jos praktikuotuojai dažnai įvairiose srityse, ne kartą ir pavojingose, ieško, kaip užpildyti pagalbos žmogui stygių. Juk šiais laikais norima jam pagelbėti vien medžiagiškai, o akivaizdu, kad žmogui vien medžiagiškai padėti neįmanoma – vien materija žmogui padėti negali. Iš čia kyla sinkretistiniai tyrinėjimai. Tačiau pati homeopatija nėra sinkretistinis tyrinėjimas.

Kalbant apie homeopatiją reikėtų tiksliai suprasti, kas ji yra, ir nelaikyti homeopatijos tuo, ką žmonės iš jos padaro, nesuredukuoti jos į kontekstą (sakysim, „Naujojo amžiaus“), kuriame ji dažnai praktikuojama. Štai kodėl Popiežiškųjų kultūros bei tarpreliginio dialogo tarybų dokumentas „Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas“ – krikščioniškas apmąstymas apie „Naująjį amžių“ („New Age“)(1) – kviečia diskutuoti apie jo praktikas, nuo pat pirmojo poskyrio patikslindamas, kad „ši studija nėra galutinis dokumentas“. Iš tiesų homeopatija atsirado XVIII amžiaus pabaigoje ir pati savaime neturi nieko bendra su „Naujuoju amžiumi“, atsiradusiu tik XX amžiaus viduryje. Priešingai, homeopatija yra pirmoji tam tikro racionalumo medicinos mene apraiška, nes būtent ji yra pirmasis atrastas gydymo dėsnis, tačiau dėl jos vaistų kokybės ir subtilumo ją lengvai pasisavina „Naujojo amžiaus“ mąstysena. Bet viena yra „Naujojo amžiaus“ mąstysena ir kita – homeopatija. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės mąsto kaip „Naujojo amžiaus“ šalininkai, tačiau vis dėlto labai myli Jėzų. Ar tada Jėzaus meilė irgi priklauso „Naujojo amžiaus“ praktikoms?.. Viską painioja žmogus, todėl čia, kaip ir visur, reikia įžvalgos, gebėjimo daryti perskyras. Sakysim, tvirtinimas, esą Hahnemannas buvęs masonas, todėl negalima vartoti jo atrastos homeopatijos. Tačiau pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas Vilniuje buvo nutapytas dailininko E. Kazimirowskio, kuris irgi buvo masonas. Vis dėlto mums tai netrukdo prie to paveikslo melstis! Be to, daugybė kitų menininkų, mokslininkų buvo masonai (pvz. Wolfgang Amadeus Mozart, Pierre ir Marie Curie...), tačiau mes nekeldami sau klausimų gėrimės jų sukurtu menu, naudojamės jų atradimų vaisiais.

Taigi reikia daryti perskyras, ieškoti žmonių, kurie galėtų tiksliai pasakyti, kas yra homeopatija. Dauguma „homeopatų“ patys gerai nežino, kas ji yra, kadangi homeopatija yra paaiškinama ne pozityvistinio mokslo lygmenyje – mat ji tėra suprantama tik kokybės filosofine prasme ir „in-formacijos“ („į-formacijos“) lygmenyje. Ji neprieštarauja mokslui, tačiau nėra iš mokslo srities, o iš gyvos būtybės filosofijos ir sielos pažinimo srities, sielos ir jos santykio su kūnu pažinimo, pažinimo, kaip siela „į-formuoja“ („in-formuoja“) kūną, kaip siela yra kūno forma. O šios srities pozityvistinis mokslas pasiekti negali: tiesiog tai kita – ne jo sritis. Čia vertėtų prisiminti Benedikto XVI mintis apie šiuolaikinio pozityvistinio mokslo diktuojamą tikrovės apribojimą vien tuo, kas prieinama jo metodui.(2)

Kalbant apie oficialią Bažnyčios poziciją, reikia suprasti, kad sprendimas apie homeopatiją nepriklauso tiesioginei jos kompetencijos – tikėjimo ir moralės - sričiai. Tačiau ji turi įspėti žmones gerai apsižiūrėti prieš pasivedant į kieno nors rankas. Įspėti ne dėl homeopatijos, o dėl to žmogelio, kurio rankoms aš save patikiu. Ruošdamiesi operacijai, irgi pasidomime: „ar nepažįstate kokio gero chirurgo?“ O kai tenka naudotis dar subtilesne ir kokybiškesne priemone, tada ir jos specialistą reikia pasirinkti su dar didesniu reiklumu ir atsargumu. Tad kodėl kai kurie egzorcistai ir kunigai, pvz., Joseph-Marie Verlinde, tvirtina homeopatiją esant demonišką? Tikriausiai taip yra dėl to, kad jie susidūrė su atvejais, kai žmonės buvo patekę į rankas „terapeutų“, kurie, be kitų dalykų, naudojo ir homeopatiją, bet praktikavo ją kaip magiją, remdamiesi mediumnizmu ir daugybe kitų panašių dalykų, kurie neturi nieko bendra su homeopatija, tačiau iš tiesų yra pavojingi.

(1) Bažnyčios žinios, 2003, nr. 3.
(2) Benediktas XVI. Tikėjimas, protas ir universitetas. Prisiminimai ir apmąstymai, – Bažnyčios žinios, 2006 , nr. 18, p. 4-5.

Atsakė br. Pascal CSJ

Redakcijos pastaba. Šv. Jono brolis Pascal Haegel yra klasikinės medicinos mokslų daktaras, filosofijos mokslų daktaras, Orleano vyskupijos (Prancūzija) kunigas egzorcistas.

Atgal