Atgal

Civilinėje santuokoje su vyru gyvename 26 metus. Vyras Bažnyčios vengia, o mano gyvenime taip susiklostė, kad atradau tikėjimą ir Bažnyčia su visomis jos tvarkomis man labai svarbi. Vyras nė už ką nesutinka dar kartą susituokti Bažnyčioje. Tačiau šiaip sugyvename labai gerai, šeimoje santarvė ir ramybė, tikrai mylime vienas kitą. Jis nuoširdus ir labai doras žmogus. Tačiau Bažnyčia jam svetima. Jis gerbia mano poreikį ten būti, tačiau pats kojos nekelia, ir žinau, kad jo nepakeisiu. Aš irgi gerbiu jo nuostatas. Lieka tik melstis.  Tačiau ar tokiu atveju galiu eiti išpažinties ir priimti Šv. Komuniją? Ypač prieš didžiąsias šventes pradeda kamuoti mane šis klausimas. Juk mes ir taip susituokę, ir gyvename kartu jau taip ilgai, vaikus išauginome. Mes kartu sulauksime senatvės... Ar Bažnyčia visais atvejais ir be išimčių pripažįsta tik tą santuoką, kuri pašventinta kunigo?

Suprantamas Jūsų vargas. Iš tiesų negalite priimti sakramentų, kol Jūsų santuokinė situacija nėra sutvarkyta dėl to, kad Bažnyčiai santuoka yra sakramentas ir turi derėti su kitais sakramentais. Galite eiti išpažinties dėl asmeninės dvasinės pažangos, bet sakramentinis išrišimas negalimas tol, kol lieka ši išorinė kliūtis. Tačiau Dievas, „pririšęs“ savo malonę prie sakramentų, pats nėra prie jų pririštas, tad gali Jums teikti reikalingų malonių per Bažnyčią ir bažnytines apeigas, nepaisant sakramentinio negalimumo, kaip pati jau esate patyrusi savo atsivertimo istorija.

Vis dėlto Jūsų keblumas neturėtų būti neįveikiamas. Esama trijų galimybių: Visų pirma, galbūt Jūsų vyras nėra krikštytas, ir jis bijo, jog reikės krikštytis dėl to, kad jis nėra tikintis. Iš tiesų tai nėra kliūtis, nes kleboną galima prašyti, kad parūpintų leidimą susituokti Bažnyčioje su nekrikštytu žmogumi.

Galbūt jis yra krikštytas, tačiau nenori eiti į bažnyčią dėl to, kad nėra tikintis, nes nenori vaidinti. Iš tiesų toks nuoširdumas yra girtinas, tačiau ir tai nėra kliūtis: jis negerai supranta, ką reikštų bažnytinė santuoka. Bažnytinė santuokos priesaika nereiškia, kad žmogus įsipareigoja būti tikinčtis. Bažnyčioje susituokiantis žmogus tokiu atveju vien prisiekia, kad jis nori siekti Santuokos prigimtinio tikslo: ištikimos meilės neišardomoje vienybėje ir vaisingumo priimant ir išauklėjant vaikus. Ši priesaika gali turėti sutuoktinei religinę prasmę, kurios jisai nesupranta, – tai nesvarbu; svarbu tik, kad jis gerbtų Bažnyčios tikėjimą. Iš tiesų, kadangi Santuoka yra įsteigta „nuo pat pradžios“ (Mt 19, 3), žmogus, kuris tuokiasi, pagal Santuokos prigimtį atlieka religinį veiksmą, pats to nežinodamas.

Jeigu jis niekaip nenori eiti į jokią bažnyčią, Bažnyčia gali atleisti nuo bažnytinės santuokos kanoninės formos (santuokinės priesaikos apeigų metu bažnyčioje ir kunigo akivaizdoje) ir skelbti, kad paprastos santuokos pažadų atnaujinimo apeigos, nors ir namuose prieš liudytojus, galioja kaip sakramentinės. Jūsų vyrui nereikėtų eiti į bažnyčią, tačiau tokiu būdu, jeigu sutinka, jis galėtų padėti išspręsti šią problemą. Šiaip ar taip, net jeigu jis ir su niekuo nesutiktų, patartume kreiptis į Jūsų vyskupijos kuriją ir paaiškinti savo situaciją, nes ji neturėtų būti be išeities.

Atsakė br. Pranciškus Ksaveras CSJ

Atgal