Atgal

Man rūpi krikščioniškas požiūris tokioje situacijoje. Aš masturbuojuosi, ir man tai patinka. Žinau, kad tai manęs niekada nepatenkins iki galo, nes tik tikra draugystė ir meilė suteikia visišką pasitenkinimą. Tačiau ką daryti su nepatenkinto seksualumo poreikiu? Masturbaciją suprantu kaip natūralų dalyką, atliekamą vien seksualiniam malonumui patenkinti, kuriuo jaunas žmogus, liesdamas savo kūną, jį pažįsta.

Esmė yra ta, kad ne pasitenkinimas yra siektinas dalykas, o laimė. Žinoma, laimės išraiška apima ir pasitenkinimą, malonumą, tačiau nebūtų teisinga laimę laikyti vien tik pasitenkinimu ar malonumu.

Masturbacija nėra natūralus dalykas. Jei ji būtų natūrali, tuomet masturbuotis nebūtų nuodėmė. Kodėl tai nėra natūralu? Taip iškreipiamas lytinių organų panaudojimo tikslas. Natūraliai jie skirti gyvybei perduoti (grynai biologinėje plotmėje), o žmogui, turinčiam dvasinę sielą (taigi protą tiesai pažinti ir valią gėriui mylėti), tie organai turi dar ir kitą, kilnesnį tikslą - savo kūnu intymiausiai ir intensyviausiai išreikšti meilę kitam žmogui. Aišku, tiedu tikslai yra neatsiejamai susiję, kitaip išnyksta natūralumo aspektas. Be to, pirmąjį turi įimti antrasis, t. y. gyvybės perdavimas turi būti iš meilės, kitaip žmogus tėra tik gyvūnas. Žmogus, juo labiau krikščionis, pašauktas savo kūnu reikšti savo dvasią, o ne dvasia vergauti praeinantiems, amžinybei neišliksiantiems dalykams.

Sakote, kad masturbuodamasis jaunas žmogus, liesdamas savo kūną, jį pažįsta. Tačiau toks pažinimas yra iškreiptas ir sužalotas, nes pilnutinai, iš tikrųjų, giliai save pažįstame tik kitame. Atrandame visą savo kilnumą, grožį ir vertę tik per meilę, kai mylimas žmogus mus irgi myli. Juk mylimas žmogus yra didžiausias gėris, gyvenimo tikslas, ir jei jam mes irgi esame didžiausias gėris bei gyvenimo tikslas, tik tada pažįstame visą savo didybę ir gėrį. Kai šita tarpusavio meilė išreiškiama kūno dovana - tuo, kas mums intymiausia, savičiausia regimojoje plotmėje - tik tada iš tikrųjų pažįstame ir savo kūną bei visas jame slypinčias galias reikšti meilę. Nereikėtų būti naiviems - masturbacija visada yra vien seksualinio malonumo troškimo patenkinimas. Galbūt taip kompensuojant bent kelioms akimirkoms gilesnes asmenines problemas, ypač nevisavertiškumo kompleksą (mat kai žmogus nesijaučia mylimas, yra nelaimingas ir pats nesugeba visavertiškai mylėti; tada kelios malonumo akimirkos - prisiminkim, jog malonumas yra laimės PADARINYS, ne pati laimė - sukuria iliuziją, kad tą akimirką esi laimingas). Masturbacija veikia lygiai tokiu pat principu, kaip ir narkotikai.

Toks yra sveiko proto žvilgsnis į šią problemą. Dar reikėtų pridurti, jog dėl gimtosios nuodėmės padarinių lytinį instinktą nukreipti ir panaudoti tikrai asmeniškai draugystei yra nepaprastai sunku, net ir sutuoktinių tarpusavio intymiuose santykiuose - egoizmas visada išlenda, jei meilė (savęs užmiršimas dėl kito) nėra pakankamai stipri. Išsivaduoti iš masturbacijos, kuri yra priklausomybė, pririšanti mane prie savęs, kai mano tikroji laimė yra išeiti iš savęs kito link, yra ne kiek ne lengviau nei iš narkotikų. Tai įmanoma beveik vien tik per nepaprastai intensyvią draugystės patirtį. O gyventi tikra draugyste yra dar sunkiau, negu nesimasturbuoti. Tačiau geri dalykai nėra lengvai pasiekiami...

Kaip krikščionys galime dar pastebėti, kad gyventi tikra draugyste neįmanoma be Dievo malonės. Jos pirmiausiai ir labiausiai reikia prašyti tiek šiuo atveju, tiek ir visais kitais. Ir nemanyti, jog išsilaisvinimas įvyks per vieną dieną - įsišaknijusiems įpročiams pakeisti gali prireikti kelerių metų, net ir dešimčių, nors Dievas visada turi teisę į stebuklą...

Atsakinėjo br. kun. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus CSJ

Atgal