atsakymas

		ATSAKYMAS Į SVETAINĖS LANKYTOJO KLAUSIMĄ
Atgal Skaitant Šventąjį Raštą dažnai aptinkame įvairių stebuklų. Senajame Testamente Mozei pasimeldus ir jūra prasiskirdavo, ir varlėm lydavo, ir mana iš dangaus krisdavo, ir visa tauta nuo ligų išgydavo. Naujajame Testamente Jėzus gydo, prikelia iš numirusių, tramdo gamtos stichijas, padaugina duonos ir t. t. Maža to, Jis mums palieka pora pažadų: "Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje" (Jn 14,13) bei "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą" (Jn 14,12). Klausimas: Kodėl šiais laikais nevyksta stebuklai? Juk tikrai yra žmonių, kurie meldžiasi Jėzaus vardu, turėdami gilų tikėjimą. Kaip pavyzdį galima būtų paimti maldą už taiką pasaulyje arba maldą už kokio nors žmogaus atsivertimą, jau nekalbant apie prašymus dėl stebuklingo išgijimo, kuriuos galima suskaičiuoti ant pirštų... Kodėl atsiranda tokie skirtumai? Kodėl šiais laikais Dievo Tautos vadovas Benediktas negalėtų išeiti mesti savo pastoralo į žemę, kad šis taptų gyvate ir daugelis atsiverstų?.. Ar Biblijos tekstai viską pagražina? Jei taip, kaip juos galėtų skaityti šiuolaikinis žmogus, kad visi aprašyti įvykiai neskambėtų kaip graži pasaka arba Izraelio tautos "mitologija"? Kaip galime pastebėti Senajame ir Naujajame Testamente, Dievas naudojasi stebuklais tam, kad apsireikštų savo tautai, jų galia patvirtindamas savųjų žodžių teisingumą. Vis dėlto atrodo, kad šiandien Dievas lyg ir nebesinaudoja stebuklais. Kodėl? Jei pažvelgtume į tai, kaip Jėzus elgiasi Evangelijoje, pamatytume, kad Jis daro stebuklus tam, jog patvirtintų savo žodžius (Lk 4, 36-37 arba 5, 24), arba tam, kad pastūmėtų į tikėjimą žmogų, patirsiantį šį stebuklą. Taip pat galime pastebėti, kad Jėzus nenori prisiimti visagalio žmogaus, kuris valdo kitus savo stebuklinga galia, vaidmens (Lk 4, 43-44 ; Jn 6, 14). Kodėl? Žodžio „tikėti“ prasmė šv. Jono evangelijoje yra „pažinti Dievą tiesoje“, pažinti Dievą Meilę, o ne paprasčiausiai tikėti į kažkokią transcendentinę būtybę. Vienas iš didžiausių religijos stabų, net ir mūsų laikais, yra Dievas „supermenas“, kuris gali padaryti viską, ko negaliu aš: šią visagalybės svajonę iš dalies įgyvendina ir skatina mokslas. Tokiu atveju Dievas nebėra tikras Dievas, bet tampa žmogiškojo visagalybės troškimo projekcija. Stebuklas labai lengvai gali pastūmėti žmogų garbinti stabus, o ne tikrąjį Dievą. Evangelijoje iki pat Kryžiaus mirties Jėzus kovos su šia neteisinga stabmeldyste ir kvies mus įžengti į tikrąjį pažinimą Tėvo, kuris yra švelni ir pažeidžiama, žmogaus protui nesuvokiama Meilė. Tik nukryžiuotasis Kristus tikėjimo keliu mus įvesdina į šį slėpinį – Jn 12, 32: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Evangelijos pasakojimuose Jėzus naudojasi stebuklais ne tam, kad būtų pripažintas visagaliu karaliumi, bet kad jais paruoštų mus įžengti į savo paslėptosios ir nuolankios dievystės pripažinimą. Būtent per Kryžių galiausiai mes visi galime įžengti į šį slėpinį. Kryžiaus valandą vėl galime atpažinti šią kovą. Jėzus yra gundomas nužengti nuo Kryžiaus, argumentuojant, kad „tada tavimi patikėsime“. Galbūt tai ir tiesa, bet kuo tokiu atveju būtų patikėta? Jėzus liko ant Kryžiaus ir jau 2000 metų šis Jo Kryžiaus priėmimas iš begalinės meilės įvesdina mus į Švč. Trejybės paslaptį Tačiau kur dingo stebuklai? Matydami visus Bažnyčios pripažintus stebuklus ir stebuklus, kurie aprašyti Apaštalų darbuose, galime suprasti, kad Dievas ir Kristaus gyvenimui mūsų tarpe pasibaigus vis dar daro stebuklus. Jūs cituojate esminę Jėzaus mintį (Jn 14, 12), nes Jis iš tiesų pažadėjo savo apaštalams, kad pastarieji darys „dar didesnius darbus“. Ar šį pažadą reikia suprasti labiau kaip regimą ar labiau kaip dieviškai vaisingą, prisimenant visą šventųjų bei kitų Evangelijos nešėjų vaisingumą pasaulyje? Per visą savo Bažnyčią, visus jai priklausančius žmones, Jėzus gali veikti. Be abejonės, Dievas su žmogumi susivienija labiau dievišku būdu Evangelijos skleidimui nei darymui stebuklų, kurie nepakylėja žmogaus iki slėpinio, nors ir gali jam paruošti. Mat paslėptas Evangelijos skleidimas – vaisingesnis. Apibendrindamas norėčiau pacituoti šv. Augustiną: „Dievas suteikia stebuklų darymo dovaną ne visiems savo šventiesiems, kad silpnieji neįpultų į labai žalingą klaidą, besireiškiančią didesniu vertinimu stebuklingų nutikimų, nei teisumo darbų, kuriais įgyjame amžinąjį gyvenimą.“ Patarimas: Jums galėtų praversti ir t. E. Tardiff knyga Jėzus yra gyvas šiandien. Žinoma, šį atsakymą dar būtų galima gilinti ir plėtoti... Atsakė br. Tomas Marija. Atgal
© 2007 Šv. Jono bendruomenė. Apie pastebėtas klaidas ar netikslumus prašome pranešti adresu redaktorius@joanitai.org.

ATSAKYMAS Į SVETAINĖS LANKYTOJO KLAUSIMĄ

Skaitant Šventąjį Raštą dažnai aptinkame įvairių stebuklų. Senajame Testamente Mozei pasimeldus ir jūra prasiskirdavo, ir varlėm lydavo, ir mana iš dangaus krisdavo, ir visa tauta nuo ligų išgydavo. Naujajame Testamente Jėzus gydo, prikelia iš numirusių, tramdo gamtos stichijas, padaugina duonos ir t. t. Maža to, Jis mums palieka pora pažadų: "Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje" (Jn 14,13) bei "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą" (Jn 14,12).

Klausimas: Kodėl šiais laikais nevyksta stebuklai? Juk tikrai yra žmonių, kurie meldžiasi Jėzaus vardu, turėdami gilų tikėjimą. Kaip pavyzdį galima būtų paimti maldą už taiką pasaulyje arba maldą už kokio nors žmogaus atsivertimą, jau nekalbant apie prašymus dėl stebuklingo išgijimo, kuriuos galima suskaičiuoti ant pirštų... Kodėl atsiranda tokie skirtumai? Kodėl šiais laikais Dievo Tautos vadovas Benediktas negalėtų išeiti mesti savo pastoralo į žemę, kad šis taptų gyvate ir daugelis atsiverstų?.. Ar Biblijos tekstai viską pagražina? Jei taip, kaip juos galėtų skaityti šiuolaikinis žmogus, kad visi aprašyti įvykiai neskambėtų kaip graži pasaka arba Izraelio tautos "mitologija"?

Kaip galime pastebėti Senajame ir Naujajame Testamente, Dievas naudojasi stebuklais tam, kad apsireikštų savo tautai, jų galia patvirtindamas savųjų žodžių teisingumą. Vis dėlto atrodo, kad šiandien Dievas lyg ir nebesinaudoja stebuklais. Kodėl?

Jei pažvelgtume į tai, kaip Jėzus elgiasi Evangelijoje, pamatytume, kad Jis daro stebuklus tam, jog patvirtintų savo žodžius (Lk 4, 36-37 arba 5, 24), arba tam, kad pastūmėtų į tikėjimą žmogų, patirsiantį šį stebuklą. Taip pat galime pastebėti, kad Jėzus nenori prisiimti visagalio žmogaus, kuris valdo kitus savo stebuklinga galia, vaidmens (Lk 4, 43-44 ; Jn 6, 14).

Kodėl?

Žodžio „tikėti“ prasmė šv. Jono evangelijoje yra „pažinti Dievą tiesoje“, pažinti Dievą Meilę, o ne paprasčiausiai tikėti į kažkokią transcendentinę būtybę.

Vienas iš didžiausių religijos stabų, net ir mūsų laikais, yra Dievas „supermenas“, kuris gali padaryti viską, ko negaliu aš: šią visagalybės svajonę iš dalies įgyvendina ir skatina mokslas.

Tokiu atveju Dievas nebėra tikras Dievas, bet tampa žmogiškojo visagalybės troškimo projekcija. Stebuklas labai lengvai gali pastūmėti žmogų garbinti stabus, o ne tikrąjį Dievą.

Evangelijoje iki pat Kryžiaus mirties Jėzus kovos su šia neteisinga stabmeldyste ir kvies mus įžengti į tikrąjį pažinimą Tėvo, kuris yra švelni ir pažeidžiama, žmogaus protui nesuvokiama Meilė. Tik nukryžiuotasis Kristus tikėjimo keliu mus įvesdina į šį slėpinį – Jn 12, 32: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“

Evangelijos pasakojimuose Jėzus naudojasi stebuklais ne tam, kad būtų pripažintas visagaliu karaliumi, bet kad jais paruoštų mus įžengti į savo paslėptosios ir nuolankios dievystės pripažinimą.

Būtent per Kryžių galiausiai mes visi galime įžengti į šį slėpinį.

Kryžiaus valandą vėl galime atpažinti šią kovą. Jėzus yra gundomas nužengti nuo Kryžiaus, argumentuojant, kad „tada tavimi patikėsime“. Galbūt tai ir tiesa, bet kuo tokiu atveju būtų patikėta?

Jėzus liko ant Kryžiaus ir jau 2000 metų šis Jo Kryžiaus priėmimas iš begalinės meilės įvesdina mus į Švč. Trejybės paslaptį

Tačiau kur dingo stebuklai?

Matydami visus Bažnyčios pripažintus stebuklus ir stebuklus, kurie aprašyti Apaštalų darbuose, galime suprasti, kad Dievas ir Kristaus gyvenimui mūsų tarpe pasibaigus vis dar daro stebuklus.

Jūs cituojate esminę Jėzaus mintį (Jn 14, 12), nes Jis iš tiesų pažadėjo savo apaštalams, kad pastarieji darys „dar didesnius darbus“. Ar šį pažadą reikia suprasti labiau kaip regimą ar labiau kaip dieviškai vaisingą, prisimenant visą šventųjų bei kitų Evangelijos nešėjų vaisingumą pasaulyje? Per visą savo Bažnyčią, visus jai priklausančius žmones, Jėzus gali veikti.

Be abejonės, Dievas su žmogumi susivienija labiau dievišku būdu Evangelijos skleidimui nei darymui stebuklų, kurie nepakylėja žmogaus iki slėpinio, nors ir gali jam paruošti. Mat paslėptas Evangelijos skleidimas – vaisingesnis.

Apibendrindamas norėčiau pacituoti šv. Augustiną: „Dievas suteikia stebuklų darymo dovaną ne visiems savo šventiesiems, kad silpnieji neįpultų į labai žalingą klaidą, besireiškiančią didesniu vertinimu stebuklingų nutikimų, nei teisumo darbų, kuriais įgyjame amžinąjį gyvenimą.“

Patarimas: Jums galėtų praversti ir t. E. Tardiff knyga Jėzus yra gyvas šiandien.

Žinoma, šį atsakymą dar būtų galima gilinti ir plėtoti...

Atsakė br. Tomas Marija.

Atgal