Atgal

Norėčiau paklausti, kodėl Bažnyčia tokį dėmesį skiria lytiškumui? Juk sukūrus Dievui Adomą ir Ievą, Jis jiems pasakė - gyvenkite ir dauginkitės. Vadinasi, ne lytinis aktas buvo draudžiamasis vaisius, toji nuodėmė. Pirmieji Tėvai, ko gero, būtų sėkmingai dauginęsi rojuje, jei nebūtų nė dienai po Sukūrimo nepraėjus nusidėję, paragavę Pažinimo medžio vaisiaus, ir to pasekmė - atsiskyrimas vienas nuo kito, "nuogumas", pažinimas, kad jie yra nebe viena, o du kiti ir kitokie. Kodėl nuodėmę sieja su lytiniu aktu? Kodėl Meilė yra aukštinama, o mylėjimasis laikomas sunkia nuodėme, jei mylisi ne Bažnyčioje sujungti sutuoktiniai?

Kalbėdamas apie santuokos kilnumą Jėzus prieš mūsų žvilgsnį atskleidžia pirminę Dievo viziją į moters ir vyro bendrystę. Jis kviečia savo klausytojus atkreipti dėmesį į Pradžios knygos pasakojimą apie vyro ir moters sukūrimą. Jėzus primena Pradžios knygos teiginį, kad „vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Įvyksta perėjimas į naują būklę. Ją Jėzus apibūdina, pridurdamas: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria" (Mt 19, 6). Apie tai galima daugiau pasiskaityti kituose mūsų svetainės atsakymuose į klausimus apie santuoką ir pasigilinti į KBK skirsnelius apie skaistumą (2337ss.) ir santuoką (1602ss.).

Po santuokos vyras ir moteris sudaro vieną esybę, „kūną“. Hebrajiško žodžio basar („kūnas”) reikšmė vis dėlto yra daug platesnė nei įprasta mūsų samprata apie kūną. Ji nereiškia „kūno” ir „dvasios”, materialaus ir dvasinio prado priešpriešos, bet pirmiausiai atspindi žmogaus žemiškąjį apibrėžtumą. „Taps vienu kūnu” pažodžiui galima versti kaip „taps viena žmogiškąja būtybe“. Šitie žodžiai parodo visapusišką vyro ir moters ryšį – tiek fizinį, tiek dvasinį. Tapti vienu kūnu reiškia daug giliau nei lytinė vienybė, tai – bendrystė, kuri apima įvairius gyvenimo aspektus. Kalbama apie tokią abipusę meilę, kai du žmonės neįsivaizduoja savo gyvenimo be vienas kito, kai kiekvienas save suvokia tarsi mylimo žmogaus tęsinį, neatsiejamą jo savasties dalį. Būti vienu kūnu – tai pasidalyti vienu likimu, gerti iš tos pačios taurės.

Tai puikiai išreiškia ir apaštalo Pauliaus teiginys: „Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona“ (1 Kor 7, 4). Tokia abipusė priklausomybė yra „vieno kūno” pasekmė. Šią vienybę ypatingai parodo sutuoktinių kūno dovana vienas kitam, nes tokia bendrystė yra ne tik minčių, troškimų ar žodžių lygmenyje, bet apima ir regimą, kūnišką matmenį. Vyksta viso asmens dovanojimas. Kūno dovana yra šios tikrovės ženklas bei pasireiškimas. Todėl nesantuokinis lytinis ryšys nėra adekvatus šiai dieviškai perspektyvai, nes vyras ir moteris neįsipareigoja vienas kitam.

Fizinis artumas santuokoje yra itin svarbus dalykas. Dažnai vadovaujamasi klaidinga nuomone, kad krikščionims lytiniai santykiai reikalingi tik giminei pratęsti. Taip yra krišnaizme, bet ne krikščionybėje. Fizinis artumas, švelnumas negali būti suvokiamas kaip nuodėmingos prigimties polinkis, bet kaip Dievo duota galimybė rodyti meilę kitam ir ją priimti. Neveltui Šventojo Rašto Patarlių knyga ragina: „rask džiaugsmo su savo jaunystės žmona, žavia gazele, grakščia kalnų ožkute! Jos meilumas tenugirdo tave visais laikais, būk nuolat apsvaigęs jos meile“ (Pat 5, 18-19). Matome, kad kūnas, džiaugsmas juo, Biblijoje neturi jokio neigiamo atspalvio. Pavyzdžiui, Senajame Testamente džiaugiamasi žmogaus grožiu. Apie karalių Dovydą rašoma: „Jis buvo įdegęs saule, turėjo žvalias akis ir buvo gražios išvaizdos" (1 Sam 16, 12). Su ypatingu susižavėjimu, be skrupulų, nevaržomai Senojo Testamento Giesmių giesmės knygoje aprašomas mylimojo ir mylimosios kūnas. Žinome, kad po nuopuolio vyras ir moteris pajuto gėdą, jog yra nuogi, ir slėpė savo nuogumą. Žmogus slepiasi, nes jaučiasi pažeidžiamas, nepasitiki kitu. Santuokos malonė šią gėdą pašalina, įtvirtina pasitikėjimą kitu, leidžia visiškai save atskleisti.

Atsakė Tomas Viluckas

Atgal