Atgal

Esu katalikas ir žinau, kokia svarbi malda. Bet kodėl melsdamiesi už mirusius kalbame „Viešpaties Angelą“? Taip pat „Tėve mūsų“, „Tikėjimo išpažinimą“ ir pan.?

Tikrai, malda yra labai svarbi. Ypač tylioji, vidinė malda, širdies malda, kurios gelmėje pati Šventoji Dvasia meldžiasi neišsakomais atodūsiais (plg. Rm 8,26): juk esame Šventosios Dvasios šventovė (1 Kor 6,19)! Kitos – lūpų maldos – yra tik priemonė, pagalba panirti į tą vidinę maldą, kuri yra tikrasis kelias į Tėvo Širdį. Be to, kadangi žmogus iš prigimties yra sociali, t.y. bendruomeninė būtybė ir kadangi malonė prigimties nesugriauna, tai ir malda gali būti ne tik asmeninė, bet ir bendruomeninė. O kiekviena bendruomenė, kad tokia būtų, turi turėti kokias nors taisykles, kurių visi laikytųsi, antraip tai būtų ne bendruomenė, o palaida bala. Tad ir bendruomeninė malda – lūpų malda – turi veržtis iš visų lūpų tais pačiais žodžiais.

Kodėl meldžiamės “Tėve mūsų?” Nes jos išmokė Jėzus. “Tikiu” – nes toje maldoje sudėtos pagrindinės mūsų krikščioniškojo tikėjimo tiesos, tą mūsų tikėjimą sužadinančios ir palaikančios. “Viešpaties Angelas” – malda, kuria prisimename nuostabiausią žmonijos istorijos įvykį – Dievo Įsikūnijimą, įvykusį per Mergelės Marijos nuolankumą ir klusnumą. Ji tad mums yra kasdienis pavyzdys, kaip, jei visiškai pasivedam Dievo valiai (kad ir nesuprasdami), Jis tada gali mūsų ir visos žmonijos gyvenime “padaryti nuostabių dalykų” (Lk 1,49).

Kodėl šiomis ir kitomis maldomis meldžiamės už mirusiuosius? Todėl, kad visą Bažnyčią (o mirusieji yra jos dalis) sieja šventųjų bendravimo slėpinys. Kaip meldžiamės už tėvus, draugus, už priešus ir persekiotojus, taip meldžiamės ir už mirusiuosius, nes visi esame “karališkoji kunigystė” (1 Pt 2,9) vieninteliame tikrajame Kunige – mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kuris meldėsi už mus IŠ MEILĖS.

Tad ir kiekviena mūsų malda (šiuo atveju – už brolius seseris – ir už kartu su mumis tebekeliaujančius, ir už jau baigusius žemės kelionę) turi būti IŠ MEILĖS, nes tik meilė yra svarbiausias dalykas (plg. 1 Kor 13,13).

Melstis (ir už gyvuosius, ir už mirusius) galima ir savais žodžiais, ir, kaip jau minėta, tyliąja vidine širdies malda, kai iš jos trykšta tik užtarianti meilė, be jokio žodžio. Bet, kai meldžiamės bendruomenėje, maldos vienybei išreikšti visi vartojame tuos pačius žodžius – išmokytus paties Viešpaties arba duotus Motinos Bažnyčios, kurią įkvėpė Šv. Dvasia.

Atsakinėjo br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus

Atgal