Atgal

Kodėl aukojamos šv. Mišios už mirusiuosius? Ar Kristaus aukos ant Kryžiaus neužtenka? Kodėl reikalinga piniginė auka, užsakant šv. Mišias?

Nebendraujant meilė miršta, būtent dėl to Viešpats mums, gyvenantiems laike (kuris yra ribotų akimirkų seka), o ne amžinybėje (kuri yra beribė akimirka), kasdien dovanoja savo Kūną didžiausios Meilės ženklan, idant tokiu būdu toji vienatinė Kryžiaus auka, paaukota kartą visiems laikams, galėtų mus pasiekti kiekvieną mūsų gyvenamo laiko akimirką ir taip mes jau laike galėtume gyventi tuo, kas yra amžina.

Be to, Viešpats duoda mums mylėti ne tik Jį, bet ir artimą (juk kas nemyli artimo, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato – plg. 1 Jn 4,20), o toji meilė taipogi reikalinga atnaujinimo laike. Aišku, kad labiausiai artimą mylime Viešpatyje, kuris moko mus mylėti vieni kitus taip, kaip Jis mus mylėjo (žr. Jn 13,34) – pačia didžiausia Meile, t. y. Kryžiumi (tarp kita ko, sudabartinamu per Eucharistiją), nes nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15,13). Tai reiškia, kad turime mylėti jau nebe savo žmogiška ir ribota širdimi, o paties Jėzaus Širdimi, perverta ant Kryžiaus, iš kurios trykšta Jo atiduodama už mus gyvybė. Tad jei norime iš tikrųjų gyventi tokia Meile, į mūsų intymųjį susitikimą su Viešpačiu negalime neįtraukti ir brolių, ne mažiau Jam brangių nei mes patys, – ar dar tebesančių kelyje, ar jau užmigusių įžengti į Gyvenimą, kaip ir Sūnus mus įtraukia į savo intymųjį ryšį su Tėvu: “Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau” (Jn 15,9). Tai ir yra šventųjų bendravimo slėpinys, per kurį visi Kristaus Kūno nariai yra Viena Meilėje. Tad visiškai akivaizdu, kad būtent per Eucharistiją galime ypatingai aukoti Viešpaties Gailestingajai Meilei tuos, kurie Jo valia yra ypač brangūs mūsų širdžiai, nes būtent taip juos mylime labiausiai ir tikriausia Meile, būtent taip ją giliausiai išreiškiame. O medžiaginė auka tik dar labiau įkūnija tą meilės išraišką, kaip ir dovanojama gėlių puokštė įkūnija ir išreiškia meilę, – ar dovanotume ją mylimam žmogui, ar gydytojui, kuris jį gydo ar net jau išgydė. Būtent todėl galime ir privalome kasdien savo širdyje į susitikimą su Viešpačiu atsinešti visą žmoniją, jau iškeliavusią, keliaujančią ar dar keliausiančią į Amžinybę, jei tikrai norime mylėti taip, kaip Viešpats mus myli. O įkūnyti tą meilę medžiagine auka už tą ar kitą labiau mylimą asmenį irgi galime nors ir kasdien, ar bent ypatingomis progomis, kaip ir gėles galima dovanoti nors ir kasdien, ar bent jau ypatingomis progomis.

Juk mūsų meilės atsakymas iš kiekvienos laiko akimirkos pasiekia tą vienintelę ir amžiną Kristaus Meilės auką taip, tarsi tas atsakymas būtų vienas vienintelis. O priklausomai nuo dienos didesnis ar mažesnis jo intensyvumas, didesnis ar mažesnis jo įkūnijimas, per šventųjų bendravimo slėpinį įtraukiantis daugiau ar mažiau Viešpaties mums duotų mylimų žmonių, yra tik nepaprastai įvairūs to vieno vienintelio mūsų atsakymo į Kristaus Meilės auką aspektai.

Atsakinėjo br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus

Atgal