Atgal

Norėjau paklausti, ar mirusieji mato, kaip pagerbiamas jų atminimas? Ar reikia tos pompastikos krikščioniui ant kapų (vainikai, gėlės, žvakutės), užsakant Mišias ir t.t. Esu girdėjusi, jog kapaviečių garbinimas atėjo iš pagonių. Ar tai gali būti tiesa? Ar reikia melstis už žmones, kurie savo noru paliko šį pasaulį?

Į amžinybę iškeliavusieji mūsų pasaulį mato tiek, kiek jiems duota Dievo, ir tik iš amžinybės perspektyvos, kuri visiškai kitokia nei mūsų, žemiškoji. O visi išoriniai pagarbos mirusiesiems ženklai, apie kuriuos kalbate – vainikai, gėlės, žvakutės – labiau reikalingi mums, gyviesiems, nei išėjusiesiems, nes mes šitaip įkūnijame ir savo žmogiška prigimtimi išgyvename tų išėjusiųjų svarbą, išliekančią mūsų gyvenime. Su šv. Mišiomis yra kiek sudėtingiau – žr. atsakymą į klausimą „Kodėl aukojamos šv. Mišios už mirusiuosius?“.

Pagarba kapavietėms (derėtų verčiau kalbėti apie pagarbą, o ne apie garbinimą, nes garbinimas (lot. adoratio) priklauso vienam Dievui) iš tiesų yra kiekvienos religijos (taigi, ir pagonių) bruožas, nes taip žmogus išreiškia savo santykį su anapusine tikrove, nors supratimas apie tą anapusinę tikrovę gali būti ir labai miglotas ar net iškreiptas. Religija yra natūrali kiekvieno normalaus žmogaus dimensija, nes žmogaus galutinis tikslas yra Dievas – tokia jau mūsų prigimtis... O iš Dievo ateinanti malonė mūsų prigimties, kuri yra sukurta to paties Dievo, nesunaikina, tik ją sukilnina ir išgrynina, įskaitant ir religinę žmogaus asmens dimensiją. Tad krikščioniško tikėjimo malonė taip pat ir šios prigimtinės religinės žmogaus pagarbos šį pasaulį palikusiųjų kapams nepanaikina, bet ją sukilnina ir išgrynina.

Mes, krikščionys, melstis turime už visus išėjusiuosius, nes tik vienas Dievas težino, koks galutinis kiekvieno žmogaus amžinasis likimas. Šiame pasaulyje tegalime tvirtai žinoti tik apie jau danguje esančius, kuriuos Bažnyčia paskelbia palaimintaisiais ar šventaisiais, nes jų bendrystę su Dievu patvirtina jų užtarimu įvykę stebuklai (tai būtina sąlyga, ką nors skelbiant šventuoju). Juk Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tm 2,4). Be to, ir Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma, jog „nereikia prarasti vilties, kad nusižudę asmenys dar sulauks amžinojo išganymo. Dievas gali Jam vienam žinomu būdu duoti progos jų išganomam gailesčiui. Bažnyčia meldžiasi už žmones, pasikėsinusius į savo gyvybę“ (KBK 2283).

Atsakinėjo br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus

Atgal