Atgal

Noriu paklausti - kas yra puikybė? Iš kur ji kyla (kai jos visai nenori. Gal tai susiję su gimtąja nuodėme?)? Koks yra puikybės priešnuodis? Ir ar kylančios nenorimos "puikybiškos" mintys yra nuodėmė?

Puikybė iš tiesų yra gimtosios nuodėmės padarinys, kaip ir visos kitos nuodėmės. Tai sąmoningas ar nesąmoningas savęs laikymas svarbiausiu pasaulio matu, pagal kurį sprendžiama apie viską; nepriklausomu centru, nuo kurio turi priklausyti visa kita; nereikalingu kitų (nebent mano poreikiams patenkinti) – net nesvarbu, ar tie „kiti“ sutinka su manimi, ar ne. Kitaip tariant, tai savęs statymas Dievo vieton, savo valios iškėlimas pirmiau už Dievo Valią, noras nepriklausyti net nuo Jo. Ji kyla iš gimtosios nuodėmės pažeistos mūsų valios, kuria, nepaisydami nei Dievo, nei prigimties, nei kitų, patys trokštame nuspręsti, kas yra gėris ir kas yra blogis. Taigi, nors giliai vidumi jos ir nenorime, šis gimtosios nuodėmės pažeidimas mūsų valiai vis prasiveržia vienaip ar kitaip.

Svarbiausias puikybės priešnuodis, žinoma, yra jai priešinga nuolankumo dorybė. Tai Dievo malonė, kurios reikia kantriai ir ištvermingai prašyti. Be to, nuolankumo dažniausiai nebūna be pažeminimų – tad jei prašysime Dievą nuolankumo, greičiausiai sulauksime pažeminimų... Tada jau reikia tikėjimo, kad mūsų malda išklausyta, ir dėkingo pažeminimų priėmimo. Tik tada jie iš vidaus po truputį trupins mūsų puikybės granitą. O jei atmesime pažeminimus, tik dar labiau užkietėsime, ir Dievo malonė nueis veltui. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia pačiam ieškoti pažeminimų – reikia tik su tikėjimu visa priimti iš Dievo Valios, kartu su Viešpačiu Jėzumi geriant Jo pažeminimų taurę. Na, ir turėti daug kantrybės, nes puikybę nugalėti ne vienam ir viso gyvenimo neužtenka. Bet lašas po lašo ir akmenį pratašo...

Jei nenorime puikybės, nepritariame išpuikėliškoms mintims, žinoma, tada tokia nuodėmė nėra sunki – mat sunkiai nusidedame tik kai rimtame dalyke, aiškiai suprasdami, jog tai nuodėmė, valingai ją renkamės. Tada jau reikia sakramentinės Atleidimo pagalbos - išpažinties. O lengvąsias nuodėmes naikina ir kiekvienas mūsų Meilės aktas, savęs nugalėjimas, pagaliau dalyvavimas Eucharistijoje.

Atsakinėjo br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus

Atgal