Atgal

Dažnai pykstu ir nežinau, ką turėčiau daryti… Man atrodo, jog pyktis kyla iš bejėgiškumo, esu nepatekintas savimi, kad neišlaikau ramybės. Ką man patartumei? Kita vertus, ir Jėzus supykdavo…

Pyktis pykčiui nelygu. Pirmiausia pyktis yra aistra, taigi, savaime nei blogas, nei geras, nes aistra neturi savo tiesioginio tikslo.

Jei aistra palenkta protui ir valiai, dvasinėms žmogaus sielos galioms, ji yra gera. Kai aistra viršija dvasines žmogaus galias, kurių dėka žmogus yra asmuo, o ne tik gyvūnas - ji yra bloga.

Jei pasitaiko supykti, neverta graužtis, reikia su pasitikėjimu atiduoti savo pyktį Jėzaus Gailestingumui, dar ir padėkoti, kad leido šią silpnybę, apsaugodamas nuo dar didesnės bėdos - puikybės manyti, jog jau esu tobulas, taigi, Dievas Gelbėtojas man nebereikalingas. Svarbiausia, pasitikėti Jėzaus vedimu ir tikėti, kad dėl didesnio gėrio Jis pasinaudoja ir mūsų nuodėme, net jei kol kas to nematome. Reikia tikėti ir prašyti… Žinoma, tai nereiškia, kad reikia nusidėti - nuodėmė ir taip ateina, beveik be pastangų…

Taip, Jėzus supykdavo, bet… kas tiko Jėzui, kuris buvo be nuodėmės, ne visada tinka mums, nuodėmės sužalotiems. Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, bet Jis nėra visai toks žmogus, kaip aš: nors Jis ir prisiėmė mūsų nuodėmes, pats buvo be nuodėmės (plg. 1 Pt 2,22). Kitaip tariant, Jis prisiėmė mūsų žmogystę su visais nuodėmės padariniais (kančia, mirtimi, liūdesiu, etc.), bet ne su pačia nuodėme. O nuodėmė kaip tik ir kalta, kad žemesnės mūsų galios sunkiai ar visai nebepaklūsta aukštesnėms. Jėzaus veiksmai visada buvo valingi, aistra niekada nebuvo Jo užvaldžiusi - žinoma, tai nereiškia, kad Jėzus buvo beaistris!

Atsakinėjo br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus

Atgal