Atgal

Mane domina „joanitiška“ filosofija. Kuo ypatingas Jūsų įkūrėjo t. Marie-Dominique Philippe filosofinis mokymas? Ar yra apie tai medžiagos lietuvių kalba?

Neįsigilinusiems dažnai atrodo, jog mūsų įkūrėjo filosofija yra reanimuota viduramžių tomistinė scholastika. Pasigilinus įdėmiau, atsiveria esminiai skirtumai - scholastika po šv. Tomo gana greitai „susklerozėjo“ ir dažnai tapo nuo tikrovės atsieta sistema. Vis dėlto būta ir iškilių šv. Tomo komentatorių, pasižymėjusių giliomis bei taikliomis šv. Tomo minties įžvalgomis.

Tėvas Philippe gana anksti, dar būdamas dominikonų ordino novicu, atkreipė dėmesį į keletą, atrodytų, nesvarbių detalių, padariusių esminį poveikį visiems tolesniems jo filosofiniams ieškojimams. Jis įžvelgė, jog šv. Tomas pirmiausia yra teologas, o ne filosofas, nors jo teologija ir remiasi į Aristotelio filosofijos pagrindą, o ši, savo ruožtu, į tikrovę. Tad mėginimas iš šv. Tomo teologijos ekstrahuoti filosofiją nuveda į aklavietę. Kaip pasakytų prancūzai, jautis kinkomas ne priešais vežimą, bet jo užpakalyje... Taigi, kad suprastume šv. Tomo teologiją, reikia grįžti prie jo filosofinio šaltinio – Aristotelio. Svarbu suprasti Aristotelį patį savaime, kaip filosofą, o ne dėl galimo vaisingo jo filosofijos pritaikymo teologijai.

Grįžęs prie Aristotelio, tiesioginio šv. Tomo filosofinio šaltinio, tėvas Philippe pasiryžo pats pakartoti Filosofo kelią – pažinti tikrovę kaip tokią, ir taip indukuoti jos gelminius principus, užuot mėginęs įsprausti ją į mūsų proto sukurtą sistemą apie tą tikrovę. Šitą kelią jis vadindavo Tiesos ieškojimu dėl jos pačios, nuolat skatindavo savo mokinius ne kartoti jo padarytas išvadas, bet ieškoti patiems - nueiti tikrovės pažinimo kelią dėl pačios Tiesos. Tokiu būdu jis iš naujo atrado tikslo priežastį, kylančią iš pačios tikrovės, kaip galutinę šviesą apie tos tikrovės prasmingumą.

Šiuo keliu einant, pasirodė, kad filosofijos tikslas yra ne abstrakcijos, substancijos ar akto indukcija, bet tobuliausia mūsų patirčiai prieinama tikrovė – žmogaus asmuo ir jo pažinimas, pažinimas pirmiausia tikslo požiūriu. Kadangi žmogaus asmuo yra įvairialypis, tai ir jo pažinimas įvairiopas – tėvas Philippe skyrė septynis žmogaus asmens matmenis.

Toks žvilgsnis į tikrovę lemia ir moralės supratimą: jei tikrovė yra pirmoji mūsų minties apie ją atžvilgiu, tai ir tikrovę valdantys dėsniai kyla iš jos, o ne iš mūsų minties. Vadinasi, moralės pagrindas nėra iš dangaus nukritusi vertybių, atsietų nuo „normalaus“ žmogiško gyvenimo, sistema, bet pati stipriausia žmogaus asmens, kaip tobuliausios tikrovės, patirtis. Tą patirtį galime įvardinti kaip draugystės meilę, ji - vienas iš esminių žmogaus asmens tikslų. Ši patirtis aiškiai ir tvirtai pagrindžia dorybių, kaip priemonių, padedančių giliau ir geriau išgyventi draugystės meilę, būtinumą.

Čia pabandžiau iškelti aikštėn tik vieną kitą svarbesnį tėvo Philippe filosofijos, kurią jis pats vadino realistine, aspektą. Norint nuodugniau pristatyti jo mintį, reikėtų straipsnio, ir ne vieno... o juos dar reikia parašyti. Medžiaga lietuvių kalba jau prieinama ne tik mūsų tinklalapyje, kuriame publikuojami vieno kito tėvo Philippe straipsnių vertimai (tikimės, jog jų palaipsniui daugės), bet ir lietuviškai išleistoje pokalbių su tėvu Philippe knygoje „Trys išmintys“, kurios pirmoji dalis skirta būtent filosofijai (žr. t. p. puslapį Knygos).

Atsakinėjo br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus

Atgal