Į pradžią |
DĖL DIDELIO UŽIMTUMO BROLIAI KOL KAS NEGALI PRIIMTI NAUJŲ KLAUSIMŲ IR ATSIPRAŠO JAU UŽDUOTŲJŲ AUTORIŲ DĖL VĖLUOJANČIŲ ATSAKYMŲ.
Norėdami skaityti atsakymus į žemiau Jūsų pateiktus klausimus, paspauskite pasirinkto klausimo nuorodą.
T.p.kviečiame klausti svetainėje
klauskkunigo.lt.
TIKĖJIMAS IR PROTAS
Filosofija
Šv. Raštas ir teologija
Mokslas ir protas
ETIKA
Aistros
Lytiškumas
Kiti klausimai
DVASINIS GYVENIMAS
Malda
Pašaukimas
Kiti klausimai
BAŽNYČIA IR SAKRAMENTAI
Bažnyčia
Eucharistija
Santuoka
Susitaikymas
ŠV. JONO BENDRUOMENĖ IR KITI KLAUSIMAI
TIKĖJIMAS IR PROTAS
Filosofija
Šv. Raštas ir teologija
-
Neseniai
kalbėjom su drauge ir ji pasakė, mano nuomone, gan svarų
argumentą, kodėl Dievas
sukūrė pasaulį per šešias dienas ir
kodėl šis skaičius nėra tik simbolis. Ji
pasakė, jog pirmiausia, ką Dievas sukūrė, tai buvo diena ir
naktis, rytas ir vakaras. Mano nuomone, tai šioks toks
prieštaravimas, jei tikėsime, kad septynios dienos tebuvo
simbolinis laiko tarpas... Nežinau,
ar galite paaiškinti, kodėl yra vienaip, o ne kitaip, bet nelabai
žinau, kieno daugiau klausti...
Ilgai diskutavau su savo draugu, jis protestantas, apie tikėjimą. Tai jis labai ginčija faktą, kuriuo katalikai neabejoja, t. y. dėl popiežiaus autoriteto, kad jame veikia Šv. Dvasia ir sakė, kaip tai suderinti su istorijoje buvusiu Bordžija ar kitais? Esą Dvasia mus visus vienija Kristuje, o popiežiaus, kaip neklaidingo autoriteto, kaip istorija rodo, nėra... (tiesa, jis neprieštarauja, kad buvę daug šventų popiežių, atsidavusių Kristaus sekėjų, bet esmės tai esą nekeičia). Kaip tad atsakyti į tokį argumentą? Jeigu galite, padėkite susivokti ir apginti savo pažiūras.
Skaitant Šventąjį Raštą dažnai aptinkame įvairių stebuklų. Senajame Testamente Mozei pasimeldus ir jūra prasiskirdavo, ir varlėm lydavo, ir mana iš dangaus krisdavo, ir visa tauta nuo ligų išgydavo. Naujajame Testamente Jėzus gydo, prikelia iš numirusių, tramdo gamtos stichijas, padaugina duonos ir t. t. Maža to, Jis mums palieka pora pažadų: "Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje" (Jn 14,13) bei "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą" (Jn 14,12).
Klausimas: Kodėl šiais laikais nevyksta stebuklai? Juk tikrai yra žmonių, kurie meldžiasi Jėzaus vardu, turėdami gilų tikėjimą. Kaip pavyzdį galima būtų paimti maldą už taiką pasaulyje arba maldą už kokio nors žmogaus atsivertimą, jau nekalbant apie prašymus dėl stebuklingo išgijimo, kuriuos galima suskaičiuoti ant pirštų... Kodėl atsiranda tokie skirtumai? Kodėl šiais laikais Dievo Tautos vadovas Benediktas negalėtų išeiti mesti savo pastoralo į žemę, kad šis taptų gyvate ir daugelis atsiverstų?.. Ar Biblijos tekstai viską pagražina? Jei taip, kaip juos galėtų skaityti šiuolaikinis žmogus, kad visi aprašyti įvykiai neskambėtų kaip graži pasaka arba Izraelio tautos "mitologija"?
Gal galėtumėte atsakyti, kodėl atsakydami į klausimus vienuoliai ir kunigai dažnai remiasi šventųjų nuomone ir patirtimi, o ne savo? Juk tai, kas tiko prieš 1000 metų ar net prieš 50, nebūtinai reiškia, kad ir dabar taip turi būti. Labai norėčiau, kad atsakydami į klausimus, atsakymus grįstumėte SAVO nuomone, o ne kokio šv. Augustino ar šv. Tomo, ar dar kokio šventojo ar teologo. Manau, esate pakankamai nuovokūs, kad turėtumėte savo nuomonę, ir pakankamai drąsūs ją išsakyti.
Mokslas ir protas
Evoliucijos esminė dalis yra mirtis, o tam taip prieštarauja „Dievas nepadarė mirties ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, jis sukūrė visa, kad būtų" (Išm 1,13). O „Evoliucijos logikos statinyje mirčiai tenka būtinas vaidmuo, taip, ji yra pamatinė sąlyga, kad vyktų postuluojamas vyksmas. Individo mirtis yra evoliucijos sąlyga." Panašiai teigė ir biologas iš Friburgo Hansas Mohras: „Jei nebūtų mirties, nebūtų gyvybės. Mirtis nėra evoliucijos kūrinys. Atskiro individo mirtis yra veikiau sąlyga genties evoliucijai. Be šio požiūrio, šios evoliucijos teorijos aksiomos neapsieisime. Be individų mirimo šioje žemėje nebūtų buvę gyvybės evoliucijos. Taigi žvelgdami į gyvybės evoliuciją kaip į teigiamos energijos balansą, kaip į „realų kūrimą", ir savo mirtį priimame kaip teigiamą ir kūrybingą veiksnį." Jau čia išryškėja aštrus prieštaravimas Biblijai, kuri mirtį neabejotinai apibūdina kaip priešišką galią (1 Kor 15, 26, Apr 6, 8).
Biologijos profesorius iš Regensburgo Widmaras Tanneris išsamiai nagrinėjo mirties klausimą. Jis nustatė, kad žinomi gamtos dėsniai fizikoje ir chemijoje, galiojantys ir biologijai, jokiu būdu neverčia mūsų manyti, jog biologinė sistema turi senti ir mirti. Nuo to laiko jis gilinasi į egzistencinį mirties klausimą: „Kaip ir kodėl į mūsų pasaulį ateina mirtis, jei jos iš tikrųjų visai neturėtų būti?" Pasak Tannerio, evoliucija pati sukūrė mirtį kaip reikšmingą išradimą." Ar galima gyvybės Dievo kūryba per mirtį? Gal numanot, kodėl Jonas Paulius II taip tarsi palaikė evoliucijos teoriją?
ETIKA
Aistros
Lytiškumas
Norėčiau
paklausti, kodėl Bažnyčia tokį dėmesį skiria lytiškumui? Juk
sukūrus Dievui Adomą ir Ievą, Jis jiems pasakė - gyvenkite ir
dauginkitės. Vadinasi, ne lytinis
aktas buvo draudžiamasis vaisius, toji nuodėmė. Pirmieji Tėvai, ko
gero, būtų sėkmingai dauginęsi rojuje, jei nebūtų nė dienai
po Sukūrimo nepraėjus nusidėję, paragavę Pažinimo medžio
vaisiaus, ir to pasekmė - atsiskyrimas vienas nuo kito, "nuogumas",
pažinimas, kad jie yra nebe viena, o du kiti ir kitokie. Kodėl
nuodėmę sieja su lytiniu aktu? Kodėl Meilė yra aukštinama, o
mylėjimasis laikomas sunkia nuodėme, jei mylisi ne Bažnyčioje
sujungti sutuoktiniai?
Man
rūpi krikščioniškas požiūris tokioje situacijoje. Aš
masturbuojuosi, ir man tai patinka. Žinau, kad tai manęs niekada
nepatenkins iki galo, nes tik tikra draugystė ir meilė suteikia
visišką pasitenkinimą. Tačiau ką daryti su nepatenkinto
seksualumo poreikiu? Masturbaciją suprantu kaip natūralų dalyką, atliekamą vien seksualiniam
malonumui patenkinti, kuriuo jaunas žmogus, liesdamas savo kūną,
jį pažįsta.
Kiti klausimai
Akivaizdu,
kad abortas yra žmogaus nužudymas ir nė vienas krikščionis tuo neabejoja.
Tačiau ar būtina įstatymu numatyti abortų uždraudimą, kaip tai
padaryta Airijoje, Lenkijoje ir Maltoje, kaip bandoma padaryti ir
Lietuvoje? Ar būtina, kad to nesuprantantis žmogus būtų
baudžiamas už tai dar ir įstatymiškai? Juk tie, kurie supranta,
taip nesielgia, o tie, kurie nesupranta, tiesiog siunčia baisų
neapykantos pliūpsnį Katalikų Bažnyčiai...
Skaitydama kitų pasisakymus, klausimus, atsakymus, aptinku sau daugybę nuodėmių - puikybę, tuštybę, silpną valią ir t.t. Bet aš jaučiuosi tarsi vaikščiojanti nuodėmė, jaučiuosi bloga tokia, kokia esu... jaučiu kaltę dėl to, kokia esu. Taip pat jaučiuosi tarsi užburtam savo nuodėmingumo rate - ir kad neįmanoma iš jo išeiti. Nes bet kas, ką aš galvoju, gali būt paveikta ir inspiruota nuodėmės... Kaip teisingai diagnozuoti, įvertinti tą savo nuodėmingumą? Ir kaip teisingai į jį reaguoti? Taip, aš jaučiuosi nuodėminga ir bloga, bet esu per silpna tai įveikti... ir atrodo, toms nuodėmėms nebus niekad galo, vieną įveikus išlįs kita. Tai kaip įmanoma dėl to nedepresuoti?..
Noriu
paklausti -
kas yra puikybė?
Iš kur ji kyla (kai jos visai nenori. Gal tai susiję su gimtąja
nuodėme?)? Koks yra puikybės priešnuodis? Ir ar kylančios
nenorimos "puikybiškos" mintys yra nuodėmė?
Norėčiau Jūsų paklausti: kuo skiriasi puikybė nuo tuštybės? Ir kaip atpažinti savyje šių dvasios ligų „simptomus“?
DVASINIS GYVENIMAS
Malda
Norėjau paklausti, ar
mirusieji mato, kaip pagerbiamas jų atminimas?
Ar reikia tos pompastikos krikščioniui ant kapų (vainikai, gėlės,
žvakutės), užsakant Mišias ir t.t. Esu girdėjusi, jog
kapaviečių garbinimas atėjo iš pagonių. Ar tai gali būti
tiesa? Ar reikia melstis už žmones, kurie savo noru paliko šį
pasaulį?
Visų pirma noriu pasakyti, kad esu studentas ir gyvenu tarp žmonių. Jaučiu gana lengvą įtampą tarp noro daugiau laiko praleisti vidinėje maldoje ir bendravimo su žmonėmis. Gyvenu maldos gyvenimą ir jaučiu tikrai didelį maldos bei vidinės tylos ir vienumos poreikį. Kita vertus, tikrai myliu žmones ir norisi praleisti daug laiko bendraujant su žmonėmis. Kaip derėtų elgtis tokioje situacijoje?
Mano mama ir aš daug meldžiamės, ypač mano mama daug meldžiasi, bet malda tarsi ir nepadeda – ji visą gyvenimą vargsta, buvo patyrusi kelias drastiškas operacijas, nors visad melsdavo sveikatos. Kaip elgtis, kai maldos tarsi nėra išklausomos? Aukoti kančias? Kaip save nuteikti?
Kartais yra sakoma, jog reikia melstis, kad taptume geresni, tobulesni, bet gyvenime yra daug pavyzdžių, jog būna ir atvirkščiai: ištiesia pagalbos ranką tas, kuris išvis nesimeldžia...
Esu
katalikas ir žinau, kokia svarbi malda. Bet kodėl melsdamiesi
už mirusius kalbame
„Viešpaties Angelą“? Taip pat „Tėve mūsų“, „Tikėjimo
išpažinimą“ ir pan.?
Jūsų viename atsakyme į klausimą buvo parašyta, kad puikybė (siekis būti viršesniu) žmogų apriboja nuo transcendencijos patyrimo, nuo Dievo. Pagalvojau, kad gal čia su manim kažkaip susiję. Nes man su ta transcendencija... Mano tėvas - gan griežtas neigėjas, vaikystėje man išaiškino, kad Dievą sugalvojo nelabai protingi žmonės, prikūrė mistikos dėl to, ko negalėjo paaiškint. Ir man tas užstrigo, gal įaugo - aš nejaučiu jokios transcendencijos, man Dievas atrodo prasimanymas, kažkas nerealaus... taip sakant, nesuprantu, apie ką eina kalba. Ir dėl to man religiniai dalykai, mokymai dažnai atrodo tolimi, apie kažką, ko nėra, arba tai nuo manęs paslėpta, neteko patirti... kas tas Dievas?.. kur Jis?... Apie ką čia visi kalba? Būna, dalyvauju kažkokiose religinėse apeigose, ar pati bandau melstis - ir pasimetu - ką aš darau? Aš kalbu su niekuo, su kažkuo, ko nėra, ko nejaučiu? Tai ką aš darau? Kvailai jaučiuosi, nes matau, kaip žmonės kažką jaučia, kažkuo tiki, o aš to visai nesuprantu, nepagaunu... neaišku, ką darau...
Pašaukimas
Kiti klausimai
BAŽNYČIA IR SAKRAMENTAI
Bažnyčia
Eucharistija
Santuoka
Civilinėje santuokoje.
su vyru gyvename 26 metus. Vyras Bažnyčios vengia, o mano gyvenime taip susiklostė, kad atradau tikėjimą ir Bažnyčia su visomis jos tvarkomis man labai svarbi. Vyras nė už ką nesutinka dar kartą susituokti Bažnyčioje. Tačiau šiaip sugyvename labai gerai, šeimoje santarvė ir ramybė, tikrai mylime vienas kitą. Jis nuoširdus ir labai doras žmogus. Tačiau Bažnyčia jam svetima. Jis gerbia mano poreikį ten būti, tačiau pats kojos nekelia, ir žinau, kad jo nepakeisiu. Aš irgi gerbiu jo nuostatas. Lieka tik melstis. Tačiau ar tokiu atveju galiu eiti išpažinties ir priimti Šv. Komuniją? Ypač prieš didžiąsias šventes pradeda kamuoti mane šis klausimas. Juk mes ir taip susituokę, ir gyvename kartu jau taip ilgai, vaikus išauginome. Mes kartu sulauksime senatvės... Ar Bažnyčia visais atvejais ir be išimčių pripažįsta tik tą santuoką, kuri pašventinta kunigo?
Ar
Jūsų vienuolyne būtų galima gauti Santuokos sakramentą? Jeigu,
taip, tai kokios sąlygos
Man
vis neduoda ramybės vienas klausimas.... Pamilau
vyrą, kuris jau buvo vedęs ir priėmęs Santuokos sakramentą.
Jis su žmona pragyveno 10 metų ir neseniai išsiskyrė. Mes
galvojame apie vedybas, bet girdėjau, kad negalėsime tuoktis
Bažnyčioje? Ar tai tiesa? Man ši santuoka būtų pirmoji, aš,
kaip tikinti, norėčiau, kad mūsų santuoką palaimintų Dievas...
Jei žmogus negali priimti Santuokos sakramento katalikų Bažnyčioje, nes vienam iš sutuoktinių tebegalioja buvusios santuokos sakramentas, tai jie gyvena nuodėmėje. Jei šeima gyvena be bažnytinės santuokos, tik su civiline, turi vaikų, myli vienas kitą, tada, norint išvengti nuodėmės, jiems teliktų gyventi be lytinių santykių, tačiau tai tikrai labai sunku, trukdo žmonėms dovanoti save, visiškai atsiduoti meilei. Koks variantas yra geresnis: ar nugyventi gyvenimą, bijant nuodėmės, kaip „broliui su seserimi“, ar būtų šiuo atveju geriau keisti konfesiją, pereiti, pvz., pas liuteronus, kurie sutinka palaiminti santuoką, jei žmogus, perėjęs į jų konfesiją, pripažįsta savo kaltę dėl buvusios iširusios santuokos ir t. t.? Ar perėjimas dėl šios priežasties į kitą konfesiją neišgelbėtų nuo gyvenimo nuodėmėje, ar ir po palaiminimo kitos konfesijos bažnyčioje Dievo akyse išliktume gyvenantys nuodėmėje? O ar gyvena nuodėmėje protestantai, kurie tradiciškai neturi Santuokos sakramento? Ar perėjimas iš katalikų tikėjimo į kitą tikėjimą yra nuodėmė? Ačiū už atsakymą.
Esu
ištekėjusi ir priėmusi
Santuokos sakramentą, nors su vyru gyvename atskirai, nesu išsiskyrusi. Nei
aš, nei vyras sugyventinių neturime. Norėjau paklausti, ar galiu
atlikus išpažintį priimti Šv. Komuniją?
Susitaikymas
ŠV. JONO BENDRUOMENĖ IR KITI KLAUSIMAI
|
|