Savo klausimus galite rašyti adresu: klausimai@joanitai.org

Norėjau paklausti, kas yra gera išpažintis? Kaip atlikti gerą išpažintį, nes man niekaip nepavyksta?.. Atrodo ėjimas išpažinties pasidarė neįveikianti baimė... Nuėjus nuo klausyklos langelio man atrodo, kad ne viską pasakiau, neįvardinau, atrodo nesu verta priimti Šv. Komunijos.

Skaičiau straipsnį „Logos“ žurnale „Malda - tik tuštuma" apie rytietiškos maldos invaziją į krikščionių, net vienuolynų, praktiką. Pats su palydėjimu kartą meditavau, patyriau gilesnį susitelkimą maldoje nei įprastai. Kokios yra meditacijos, susitelkimo į save ribos ar mokymas šiuo klausimu Katalikų Bažnyčioje? Kodėl krikščioniška maldos praktika kartais pasirodo nepatraukli gretinant su rytietiška?

Norėčiau sužinoti ką reiškia raidės CSJ prie brolio vardo, anksčiau juk buvo FJ, o dabar CSJ?

Akivaizdu, kad abortas yra žmogaus nužudymas ir nė vienas krikščionis tuo neabejoja. Tačiau ar būtina įstatymu numatyti abortų uždraudimą, kaip tai padaryta Airijoje, Lenkijoje ir Maltoje, kaip bandoma padaryti ir Lietuvoje? Ar būtina, kad to nesuprantantis žmogus būtų baudžiamas už tai dar ir įstatymiškai? Juk tie, kurie supranta, taip nesielgia, o tie, kurie nesupranta, tiesiog siunčia baisų neapykantos pliūpsnį  Katalikų Bažnyčiai...

Esu ištekėjusi ir priėmusi Santuokos sakramentą, nors su vyru gyvename atskirai, nesu išsiskyrusi. Nei aš, nei vyras sugyventinių neturime. Norėjau paklausti, ar galiu atlikus išpažintį priimti Šv. Komuniją?

Prašau paaiškinkite koks yra Darvino evoliucijos teorijos ir krikščionybės santykis?

Ką reiškia Pradžios knygoje minimi šonkaulio ir kaulo simboliai (Pr 2, 21 ir 23)?

Prašom paaiškinkite, kodėl Viešpats įsteigdamas Eucharistijos sakramentą, pasirinko šv. Komuniją duoti dviem pavidalais, nors kiekvienas pavidalas atskirai mums duoda visą Jėzų? Ką šie du pavidalai,- ne tik duona ir vynas, bet kūnas ir kraujas,- reiškia mums?

Mane domina „joanitiška“ filosofija. Kuo ypatingas Jūsų įkūrėjo t. Marie-Dominique Philippe filosofinis mokymas? Ar  yra apie tai medžiagos lietuvių kalba?

Man vis neduoda ramybės vienas klausimas.... Pamilau vyrą, kuris jau buvo vedęs ir priėmęs Santuokos sakramentą. Jis su žmona pragyveno 10 metų ir neseniai išsiskyrė. Mes galvojame apie vedybas, bet girdėjau, kad negalėsime tuoktis Bažnyčioje? Ar tai tiesa? Man ši santuoka būtų pirmoji, aš, kaip tikinti, norėčiau, kad mūsų santuoką palaimintų Dievas...

Ar yra likimas, ar kai kas priklauso ir nuo mūsų?

Dažnai pykstu ir nežinau, ką turėčiau daryti… Man atrodo, jog pyktis kyla iš bejėgiškumo, esu nepatekintas savimi, kad neišlaikau ramybės. Ką man patartumei? Kita vertus, ir Jėzus supykdavo…

Ar aistringa meilė nuodėminga? 

Skaičiau straipsnį „Logos“ žurnale „Malda - tik tuštuma" apie rytietiškos maldos invaziją į krikščionių, net vienuolynų, praktiką. Pats su palydėjimu kartą meditavau, patyriau gilesnį susitelkimą maldoje nei įprastai. Kokios yra meditacijos, susitelkimo į save ribos ar mokymas šiuo klausimu Katalikų Bažnyčioje? Kodėl krikščioniška maldos praktika kartais pasirodo nepatraukli gretinant su rytietiška?

Krikščioniškos meditacijos, maldos tikslas - susitikti Asmenį, nors nematomą, bet realų, ir taip per meilės santykį su Juo pasiekti savo paties asmens galių išsiskleidimą, pilnatvę. Rytų meditacinės technikos siekia nirvanos - mūsų, vakarų civilizacijos kategorijomis kalbant, būsenos tarp būties ir nebūties, įvardijamos kaip visų asmens galių „užgesimas“, vadinasi, priešingybės tam, ko siekiama krikščioniškąja malda. Taigi, priklauso, koks mūsų tikslas, kai medituojame, meldžiamės. Jis (Dievas) ar tik aš, mano psichinis, emocinis, dvasinis komfortas? Net ir gilesnis susitelkimas, susikaupimas, jei jo siekiama kaip pagrindinio tikslo, tada tampa stabu, nebeleidžiančiu asmeniškai susitikti gyvojo ir dovanai gelbstinčio Dievo.

Bet koks tarpasmeninis santykis, net ir su Dievu, yra reiklus iššūkis, nes kitas asmuo visada yra kitas, su savo valia ir laisve, kurios ne visada atitinka manąją. Kiekvienas toks santykis reikalauja nugalėti save, savo egoizmą, atsisakyti vien tik savo požiūrio, kad praturtintume, praplėstume jį Kito požiūriu. O kai esi tik su savimi ir su savo valia bei laisve, galima patirti (ypač dvasinėje plotmėje) savotišką laisvės absoliutumą, kuris anaiptol nėra nepatrauklus, ypač šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, laikančioje asmens laisvę aukščiausia vertybe. Galbūt tai viena esminių priežasčių, kodėl mūsuose rytietiškos meditacijos rodosi tokios patrauklios.

Į viršų

Norėjau paklausti, kas yra gera išpažintis? Kaip atlikti gerą išpažintį, nes man niekaip nepavyksta?.. Atrodo ėjimas išpažinties pasidarė neįveikianti baimė... Nuėjus nuo klausyklos langelio man atrodo, kad ne viską pasakiau, neįvardinau, atrodo nesu verta priimti Šv. Komunijos.

Eikite išpažinties ne tam, kad gautumėte nuodėmių atleidimą, bet kad susitiktumėte Jėzų. Juk kiekvienas sakramentas (o ypač Eucharistija ir Susitaikinimas) yra Jėzaus dieviškosios žmogystės „pratęsimas“ į „čia ir dabar“. Tada, žinoma, gausite ir nuodėmių atleidimą - tai bus natūralus susitikimo su Jėzumi sakramente padarinys. Bet jei pirmiausiai Jums rūpi Jūsų nuodėmių atleidimas, elgiatės kaip mergaitė, kuri į pasimatymą eina dėl... gėlių. Bet juk į pasimatymą einama dėl mylimojo, ar ne?.. Žinoma, bus ir Gėlės, bet svarbiausia - Mylimasis!

Jūs irgi turite kai ką atiduoti Jėzui. Atiduoti savo nuodėmes. Tai vienintelis dalykas, kuris yra tikrai mūsų. Visa kita - mūsų gyvenimas, talentai, gėrybės, laikas, sveikata - yra Dievo mums duoti, viską esame gavę iš Jo. Išskyrus nuodėmes. Jas Jėzus ir trokšta iš Jūsų paimti, nes juk už kiekvieną Jis numirė ant Kryžiaus. Bet tik Jūs pati galite jas Jam atiduoti - prieš Jūsų valią Jėzus negali jų pasiimti... Tad svarbiausia - Jūsų troškimas visas nuodėmes atiduoti Jam, net pačias mažiausias, net ir užmirštas ar dar nesuvoktas. Jėzui svarbiausia Jūsų troškimas. Tačiau troškimas būtinai turi apimti ir priemones trokštamam tikslui įgyvendinti, kitaip tai bus ne troškimas, o tingus rytmetinis fantazavimas lovoje „kaip būtų gerai atsikelti“... liekant drybsoti dar ir dar.

Kokios konkrečios priemonės šiam troškimui - atiduoti visas savo nuodėmes Jėzui - įgyvendinti?

Pirmiausia, susitikite su Jėzumi kas vakarą per dvasinę išpažintį, kartu su Juo peržvelgdama savo dieną. Atiduokite Jam savo nuodėmes, gaukite už jas Atleidimo Gėlių. Neužmirškite t. p. padėkoti ir už visas Jo Meilės geradarybes, gautas per dieną. O eidama sakramentinės išpažinties (svarbu, kad ji būtų reguliari ir dažna, kaip... pasimatymas), pabandykite užsirašyti, ką norėtumėte Jėzui atiduoti. O atėjus prie klausyklos langelio, tiesiog perskaitykite, ką užsirašėte. Perskaitykite Jėzui. Ir tada jau leiskite Jam Jus apdovanoti dieviškuoju Gailestingumu.

Į viršų

Norėčiau sužinoti ką reiškia raidės CSJ prie brolio vardo, anksčiau juk buvo FJ, o dabar CSJ?

Tokios raidės šalia vienuolio vardo nurodo, kokiai vienuolijai jis priklauso. Iki šiol Šv. Jono brolių inicialai buvo FJ – lot. Fratres Joannis – Jono broliai, tačiau neseniai visų trijų Šv. Jono šeimos – brolių, kontempliatyviųjų seserų ir apaštališkųjų seserų Vyresnieji nusprendė vartoti vieną bendrą žymenį visoms trims dvasinę Šeimą sudarančioms kongregacijoms – CSJ, lot. Communitas Sancti Joannis – Šventojo Jono bendruomenė.

Į viršų

Akivaizdu, kad abortas yra žmogaus nužudymas ir nė vienas krikščionis tuo neabejoja. Tačiau ar būtina įstatymu numatyti abortų uždraudimą, kaip tai padaryta Airijoje, Lenkijoje ir Maltoje, kaip bandoma padaryti ir Lietuvoje? Ar būtina, kad to nesuprantantis žmogus būtų baudžiamas už tai dar ir įstatymiškai? Juk tie, kurie supranta, taip nesielgia, o tie, kurie nesupranta, tiesiog siunčia baisų neapykantos pliūpsnį  Katalikų Bažnyčiai...

Viskas priklauso nuo to, ką laikome žmogaus gyvenimo tikslu. Jei žmogaus tikslas – būti laimingam, tai įstatymų tikslas bus sudaryti tokias žmonių bendrabūvio sąlygas, kad žmogus galėtų būti laimingas. Šios sąlygos politinėje filosofijoje paprastai vadinamos bendruoju gėriu. Jis įstatymais apibrėžiamas ne tik pozityviai, nusakant kiekvieno visuomenės nario pareigas siekiant to bendrojo gėrio bei teises juo naudotis, bet ir negatyviai, nurodant ribas, kurias peržengus tam bendrajam gėriui daugiau ar mažiau pakenkiama. Sakysim, akivaizdu, kad žmogžudystė yra rimta žala bendrajam gėriui, sugriaunanti ne vieno žmogaus laimę, todėl įstatymai už ją numato griežtą bausmę.

Vis dėlto įstatymo egzistavimas pats savaime nepanaikina veiklos, kuri kenkia bendrajam gėriui. Nors už žmogžudystę baudžiama, žmonės vis tiek žudomi. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to reikia atšaukti įstatymą, baudžiantį už nužudymą – kitaip smarkiai susilpnės ar net dings pats supratimas, jog žmogžudystė yra nusikaltimas, žala bendrajam gėriui, o šiam bus kenkiama tik dar labiau. Vadinasi, jei abortas yra žmogžudystė (kas šiuolaikinės medicinos technikos pažangos dėka vis labiau akivaizdu ne tik krikščionims, kuriems tai akivaizdu dėl jų tikėjimo), taigi rimta žala bendrajam gėriui, už jį įstatymu turi būti numatyta bausmė, kuria siekiama tą bendrąjį gėrį apsaugoti. Ir visai nesvarbu, kad atsiras protestuojančiųjų, net reiškiančių neapykantą teisingumą ginančio įstatymo iniciatoriams – Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl vergovės panaikinimo netgi buvo kilęs pilietinis karas... Vis dėlto šiandien visiems akivaizdu, jog vergovę reikėjo panaikinti, nes ji iš esmės yra neteisinga bendrojo gėrio, kurį sudaro kiekvieno žmogaus laimė, atžvilgiu. Jei žmonijos etinis progresas seks jos techninį progresą, ateinančioms kartoms bus lygiai taip akivaizdu, kad abortas yra iš esmės neteisingas, kaip mūsų kartai akivaizdu, jog tokia yra vergovė. Ir Bažnyčia tada bus kaltinama už neryžtingumą ginant negalinčio savęs apginti žmogaus gyvybę šiais laikais, kaip, pvz.,  šiandien ji kaltinama už neryžtingumą ginant žydus nacizmo laikais.

Vis dėlto kaip nacių laikais Bažnyčios kategoriškas pasisakymas prieš žydų naikinimą niekuo nebūtų palengvinęs persekiojamųjų dalios, greičiau priešingai (nes Bažnyčia ir tada buvo nuožmiai nekenčiama – tais laikais Hitlerio bei jo šalininkų... Čia, beje, reikia pažymėti, kad, nepaisant rizikos, būta ir tokio aukštų Bažnyčios dvasininkų pasisakymo, net ir pačioje Vokietijoje), todėl reikėjo užuot viešais pareiškimais „tampius liūtą už ūsų“ organizuoti konkretų žydų gelbėjimą, kaip darė popiežius Pijus XII Romoje, panašiai ir šiais laikais: esant tokiai galingai ideologinei propagandai, jau dešimtmečiais formuojančiai žmonių mentalitetą abortų klausimu, vien įstatymo, draudžiančio abortus, paskelbimas iš esmės nieko nepakeistų, juolab kad absoliučioje daugumoje kitų Vakarų pasaulio šalių abortas tebėra legalus ir daug kur net palaikomas valstybės lygiu – tad užtektų tik nuvykti į kaimyninę šalį, kur abortas nelaikomas nusikaltimu, ir bendrajam gėriui vis tiek būtų pakenkta. Todėl, turint omeny tokią šiandienę situaciją, iš tiesų svarbiausia būtų pirmiausiai viską padaryti, kad kuo daugiau žmonių sužinotų visą tiesą šiuo klausimu ir turėtų galimybes elgtis pagal ją, o tada ir pats įstatymas, leidžiantis tokią neteisybę, savaime taps neveiksmingas. Puikus konkretus pavyzdys būtų Kroatija, kur dėl intensyvaus Bažnyčios šviečiamojo bei auklėjamojo darbo nuo 1989 iki 2005 m. abortų sumažėjo 88,5 % - nuo 40 000 1989 m. iki 4 600 2005 m., nors abortus leidžiantis įstatymas ir liko nepakeistas. Be to, kartu ten sumažėjo skyrybų, savižudybių, sergančiųjų AIDS, kontraceptikų naudojimo, išaugo skaičius šeimų, turinčių tris ir daugiau vaikų – pvz., 1995 m. Kroatijoje, priešingai nei visoje Europoje, vaikų, jaunesnių nei 14 m., skaičius padidėjo 11 %! Bažnyčios triūsas, beje, tikriausiai nebūtų toks veiksmingas, jei jis nebūtų remiamas kroatų valdžios, skatinančios demografinį atsinaujinimą, remiančios stabilias ir gausias šeimas (plačiau žr. http://www.zenit.org/article-16936?l=french). Taigi toks veikimo būdas bendrojo gėrio apsaugai akivaizdžiai veiksmingesnis, ypač turint omenyje šiandienes pasaulines tendencijas, nors absoliučia prasme neteisingas įstatymas anksčiau ar vėliau turės būti atšauktas, nebent visuomenė nustotų etiškai evoliucionuoti.

Į viršų

Esu ištekėjusi ir priėmusi Santuokos sakramentą, nors su vyru gyvename atskirai, nesu išsiskyrusi. Nei aš, nei vyras sugyventinių neturime. Norėjau paklausti, ar galiu atlikus išpažintį priimti Šv. Komuniją?

Taip, be jokių kliūčių galite praktikuoti sakramentus. Net tuo atveju, jei vienas sutuoktinių sukurtų kitą šeimą ar turėtų bendro gyvenimo partnerį, kita pusė likdama ištikima Santuokos sakramento priesaikai nekliudomai gali, pagal savo nuožiūrą, priimti visus sakramentus. Be to, patyrus gyvenimo išbandymus Viešpaties pagalba, kuri ateina per sakramentus yra dar reikalingesnė. Kaip tik būtų patartina aktyviau ir intensyviau praktikuoti sakramentus, kad greičiau užgytų patirtos vidinės žaizdos.

Atsakinėjo Tomas Viluckas

Į viršų

Prašau paaiškinkite koks yra Darvino evoliucijos teorijos ir krikščionybės santykis?

 Krikščionys, remdamiesi Dievo Apreiškimu, tiki, kad pasaulis yra sukurtas Dievo, ir kad gyvybė kyla iš Jo (Žr. Pr 1-2). Bet kaip?

Pradžios knygos pirmieji skyriai, kuriuose pasakojamas pasaulio ir pirmųjų žmonių sukūrimas, anaiptol nėra mokslo šiuolaikine pozityvistine prasme vadovėlis. Tai simbolinė kalba, kuria išreiškiamas pozityvistiniam mokslui nepasiekiamos tiesos pažinimas, nes tiesa nėra vien tik pozityvistinio, empirinio pažinimo monopolis. Kita vertus, būtų neteisinga ir visiškai nuvertinti pastarąjį – jis gali tiksliai ir vis tiksliau paaiškinti regimojo pasaulio veikimą. Taigi, svarbu ne priešinti šiuos du pažinimo būdus, bet, remiantis kiekvienu ir žvelgiant iš jam būdingos perspektyvos, siekti kiek galima pilnutinesnio tikrovės pažinimo.

Darvino teorijos mėginimas aiškinti rūšių atsiradimą turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų, kuriuos iškelia patys biologijos mokslo tyrinėtojai (žr. šiuo klausimu Paul Ramberto straipsnį „Tikėjimo ir mokslo suderinamumas evoliucijos teorijos klausimu“, „Logos“ žurnalo 2005 m. 41 nr.) Tai normali mokslinė diskusija, ir ne Bažnyčios reikalas į ją kištis, nes jos sritis – tikėjimu priimamas Dievo Apreiškimas, o ne empirinis pasaulio pažinimas. Todėl Bažnyčia pripažįsta empirinio mokslo laisvę ir autonomiją ieškoti atsakymų į iškylančius klausimus, tačiau pastebi,  kad  empirinio mokslo tyrinėjimų rezultatai negali prieštarauti Apreiškimui, jei sutinkame, kad Dievas yra tiesakalbis, negalintis klysti nei klaidinti. Tiesa, svarbu dar teisingai suprasti, ką Jis sako... Sukurtasis pasaulis akivaizdžiai nėra nesikeičiantis (nesikeičia tik Dievas). Šio fakto akivaizdoje galima pastebėti, jog Dievo išminčiai iš tiesų neprieštarauja, kad Jo sukurtosios būtybės turėtų galią keistis – evoliucionuoti. Tokia galia reikštų tebesitęsiantį Dievo kūrybos procesą, kurio pabaiga – septintosios dienos poilsis (plg. Pr 2, 2-3)  – jau seniausių Bažnyčios tėvų buvo suprantamas kaip galutinis Visatos atbaigimas laikų pabaigoje (plg. Apr 21).

Tačiau kur to evoliucionavimo ribos? Patys mokslininkai kol kas negali vienbalsiai ir neginčijamai teigti vienos rūšies evoliucionavimo į kitą, nors evoliucijos vienos ir tos pačios rūšies ribose beveik niekas nebeginčija

Šventraštyje nurodoma, kad žmogus buvo padarytas iš „Adama“ – raudonžemio. Taigi, iš jau egzistuojančios tikrovės, ne iš nieko. O Artimųjų Rytų kultūroje raudona spalva, primenanti kraują, simbolizuoja gyvybę. Galima būtų interpretuoti, kad tas „raudonžemis“ buvo gyvas... Vis dėlto tikėjimui ne tiek svarbu, ar Dievas žmogų sukūrė iš neorganinės medžiagos, ar iš organinės (Dievas juk gali ir viena, ir kita), – svarbiausia, kad žmogaus dvasia, kurios būdingieji bruožai yra protas ir valia, kyla tiesiogiai iš Dievo (plg. Pr 2, 7), kitaip sakant, kad dvasia nėra evoliucijos produktas, bet tiesioginio Dievo įsikišimo į galimą evoliuciją rezultatas. Būtent savo dvasia (protu ir valia) žmogus yra Dievo „paveikslas ir panašumas“ (Pr 1, 27). Taigi, jei Darvinu besiremiantys neteigia savaiminio pasaulio atsiradimo bei pripažįsta, kad dvasia (protas ir valia) nėra evoliucijos padarinys, jie krikščionių tikėjimui neprieštarauja. 

Ką reiškia Pradžios knygoje minimi šonkaulio ir kaulo simboliai (Pr 2, 21 ir 23)?

Atsakymas: Tertulijonas pirmasis Bažnyčios gimimą palygino su Ievos sukūrimu. Kaip Ieva buvo sukurta iš Adomo šonkaulio, taip Bažnyčia gimė iš ietimi atverto nukryžiuoto Viešpaties šono. Vėliau apie 300 m. šv. Metodijus Bažnyčią sulygino su antrąja Ieva: „Kodėl gi Apaštalas Kristui tiesiogiai taiko žodžius, pasakytus apie Adomą? Idant mes nesvyruodami pripažintume, kad Bažnyčia padaryta iš Jo Kaulų ir Jo Kūno. Būtent dėl Jos, palikdamas savo Tėvą danguje, Žodis nužengė ir susijungė su savo Žmona (plg. Ef 5, 31), o paskui užmigo kančios ekstazėje, savo noru mirdamas už Ją. Jis norėjo padaryti sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, idant Ji galėtų priimti dvasinę ir palaimingą Dievo žodžio sėklą.“

Galėtume paminėti ir kitus žmogaus kūno dalių simbolius, pavyzdžiui, „vidurius“. Šis žodis, hebraiškai „rahamim”, reiškia ir motinos įsčias. Jos simboliškai išreiškia gailestingąjį Dievo prieraišumą savo tautai, panašų į motinos prieraišumą savo vaikui. Širdis ar apskritai kūnas simbolizuoja tam tikrus jausmus, vidujumą, atsivertimo vietą. Minimi taip pat inkstai, galva, rankos, dešinė, kojos ir t. t. Siūlyčiau pasižiūrėti į Senojo ir Naujojo Testamentų žodžių rodykles, biblinius žodynus.

Atsakė t. Jonas Emanuelis

Į viršų

Prašom paaiškinkite, kodėl Viešpats įsteigdamas Eucharistijos sakramentą, pasirinko šv. Komuniją duoti dviem pavidalais, nors kiekvienas pavidalas atskirai mums duoda visą Jėzų? Ką šie du pavidalai,- ne tik duona ir vynas, bet kūnas ir kraujas,- reiškia mums?

Jėzus pasirinko duonos ir vyno pavidalus kartodamas Melchizedeko atliktą apeigą (plg. Pr 14, 18). Laiškas žydams aiškina, kad Jėzus nori apsireikšti kaip kunigas Melchizedeko būdu ir taip parodyti levitų kunigysės pabaigą (plg. Žyd 7). Jis yra visiškai kitoks vyriausiasis kunigas. Atsakydamas į klausimą, ar vieno kurio nors pavidalo būtų užtekę, šv. Tomas primena šių apeigų prasmę – jos yra Jėzaus aukos atminimas (plg. KBK 1356;1357;1362). Taigi abu pavidalai konsekruojami atskirai, bet po konsekracijos ir vienas pavidalas teikia visą Kristų: Jo dievystę, sielą, Kūną ir Kraują (žr. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theol. III, q. 76, a. 2.).

Atsakė t. Jonas Emanuelis

Į viršų

Mane domina „joanitiška“ filosofija. Kuo ypatingas Jūsų įkūrėjo t. Marie-Dominique Philippe filosofinis mokymas? Ar  yra apie tai medžiagos lietuvių kalba?

Neįsigilinusiems dažnai atrodo, jog mūsų įkūrėjo filosofija yra reanimuota viduramžių tomistinė scholastika. Pasigilinus įdėmiau, atsiveria esminiai skirtumai - scholastika po šv. Tomo gana greitai „susklerozėjo“ ir dažnai tapo nuo tikrovės atsieta sistema. Vis dėlto būta ir iškilių šv. Tomo komentatorių, pasižymėjusių giliomis bei taikliomis šv. Tomo minties įžvalgomis.

Tėvas Philippe gana anksti, dar būdamas dominikonų ordino novicu, atkreipė dėmesį į keletą, atrodytų, nesvarbių detalių, padariusių esminį poveikį visiems tolesniems jo filosofiniams ieškojimams. Jis įžvelgė, jog šv. Tomas pirmiausia yra teologas, o ne filosofas, nors jo teologija ir remiasi į Aristotelio filosofijos pagrindą, o ši, savo ruožtu, į tikrovę. Tad mėginimas iš šv. Tomo teologijos ekstrahuoti filosofiją nuveda į aklavietę. Kaip pasakytų prancūzai, jautis kinkomas ne priešais vežimą, bet jo užpakalyje... Taigi, kad suprastume šv. Tomo teologiją, reikia grįžti prie jo filosofinio šaltinio – Aristotelio. Svarbu suprasti Aristotelį patį savaime, kaip filosofą, o ne dėl galimo vaisingo jo filosofijos pritaikymo teologijai.

Grįžęs prie Aristotelio, tiesioginio šv. Tomo filosofinio šaltinio, tėvas Philippe pasiryžo pats pakartoti Filosofo kelią – pažinti tikrovę kaip tokią, ir taip indukuoti jos gelminius principus, užuot mėginęs įsprausti ją į mūsų proto sukurtą sistemą apie tą tikrovę. Šitą kelią jis vadindavo Tiesos ieškojimu dėl jos pačios, nuolat skatindavo savo mokinius ne kartoti jo padarytas išvadas, bet ieškoti patiems - nueiti tikrovės pažinimo kelią dėl pačios Tiesos. Tokiu būdu jis iš naujo atrado tikslo priežastį, kylančią iš pačios tikrovės, kaip galutinę šviesą apie tos tikrovės prasmingumą.

Šiuo keliu einant, pasirodė, kad filosofijos tikslas yra ne abstrakcijos, substancijos ar akto indukcija, bet tobuliausia mūsų patirčiai prieinama tikrovė – žmogaus asmuo ir jo pažinimas, pažinimas pirmiausia tikslo požiūriu. Kadangi žmogaus asmuo yra įvairialypis, tai ir jo pažinimas įvairiopas – tėvas Philippe skyrė septynias žmogaus asmens dimensijas, apie kurias šiais metais vienuolyno broliai skaito paskaitų ciklą jaunimui (žr. Naujienas).

Toks žvilgsnis į tikrovę lemia ir moralės supratimą: jei tikrovė yra pirmoji mūsų minties apie ją atžvilgiu, tai ir tikrovę valdantys dėsniai kyla iš jos, o ne iš mūsų minties. Vadinasi, moralės pagrindas nėra iš dangaus nukritusi vertybių, atsietų nuo  „normalaus“ žmogiško gyvenimo, sistema, bet pati stipriausia žmogaus asmens, kaip tobuliausios tikrovės, patirtis. Tą patirtį galime įvardinti kaip draugystės meilę, ji - vienas iš esminių žmogaus asmens tikslų. Ši patirtis aiškiai ir tvirtai pagrindžia dorybių, kaip priemonių, padedančių giliau ir geriau išgyventi draugystės meilę, būtinumą.

Čia pabandžiau iškelti aikštėn tik vieną kitą svarbesnį tėvo Philippe filosofijos, kurią jis pats vadino realistine, aspektą. Norint nuodugniau pristatyti jo mintį, reikėtų straipsnio, ir ne vieno... o juos dar reikia parašyti. Medžiaga lietuvių kalba kol kas prieinama tik mūsų tinklapyje, kuriame publikuojami vieno kito tėvo Philippe straipsnių vertimai. Tikimės, jog jų palaipsniui daugės, be to, ateinančiais metais numatome išleisti pokalbių su tėvu Philippe knygą „Trys išmintys“ (žr. t. p. puslapį Knygos).

Atsakė t. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus

Į viršų

Man vis neduoda ramybės vienas klausimas.... Pamilau vyrą, kuris jau buvo vedęs ir priėmęs Santuokos sakramentą. Jis su žmona pragyveno 10 metų ir neseniai išsiskyrė. Mes galvojame apie vedybas, bet girdėjau, kad negalėsime tuoktis Bažnyčioje? Ar tai tiesa? Man ši santuoka būtų pirmoji, aš, kaip tikinti, norėčiau, kad mūsų santuoką palaimintų Dievas...

Taip, tai tiesa. Jėzus yra pasakęs: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Skyrybos tiesiogiai prieštarauja šiems Viešpaties žodžiams. Išsiskyręs ir kitą šeimą sukūręs katalikas negali - kaip ir jų antrosios pusės, nors ir nebuvo susituokusios - ne tik sudaryti bažnytinės santuokos, bet ir priimti sakramentų. Tai nereiškia, jog tokie žmonės pašalinami iš bendruomenės – jie kviečiami dalyvauti šv. Mišiose, jungtis į bendruomenės gyvenimą ir pan. Jie tik atskiriami nuo sakramentinės tvarkos, kurią savo poelgiu pažeidė. Čia vertėtų pastebėti, kad Dievo malonė neapsiriboja vien sakramentais, ją gauna kiekvienas, kas jos trokšta.

Vis dėlto šią padėtį įmanoma pataisyti. Kadangi Jūsų draugas buvo susituokęs Bažnyčioje, jis gali kreiptis į bažnytinį tribunolą, prašydamas pripažinti ankstesnę santuoką negaliojančia. Esant rimtoms ir pagrįstoms priežastims bažnytinis teismas gali priimti tokį sprendimą. Santuoka negaliotų dėl kokių nors kanonų teisės nustatytų ir nepašalintų kliūčių, kaip antai: nepakankamas pasirengimas santuokai, jos tikslų nesuvokimas, nusistatymas prieš vaisingumą, besituokiančiųjų laisvės suvaržymas ir pan. Kaip ten bebūtų, galutinį žodį taria tik tribunolas. Gavus teigiamą teismo sprendimą, galima santuoką palaiminti ir Bažnyčioje.

Atsakė Tomas Viluckas

Į viršų

Ar yra likimas, ar kai kas priklauso ir nuo mūsų?

Žvelgiant tikėjimo akimis, tikėjimo šviesoje, kiekvienas iš mūsų esame laisvas, nors mūsų laisvė ir nėra absoliuti - negalime pasirinkti, kokiame amžiuje, kokioje tautoje, kokioje šeimoje gimti, būti vyru ar moterimi, mėlynakiu ar rudakiu… Be to, net ir mūsų veiksmų laisvę stipriai veikia aistros, vaizduotė, pasąmonė, pagaliau, ir aplinkybės. Vis dėlto turime realią pasirinkimo laisvę, kurią Dievas gerbia. Jo visagalinti išmintis, kurią vadiname Apvaizda, skaitosi su mūsų laisve, tačiau tiek pasaulio, tiek paskirų asmenų kelią kreipia į vienintelį tikslą. Tas tikslas įvardijamas skirtingai, krikščionys vadina jį amžinąja laime. Toji laimė - gyventi persmelktiems mums kol kas nesuvokiamos Meilės šviesos, neapsakomo jos švelnumo. Tos meilės ir švelnumo atspindžiai mus pasiekia kiekvieną dieną, jei tik turime pakankamai tikėjimo, kad atpažintume Dievo meilės ir Jo dėmesingumo mums stebuklus.

Į viršų

Mane kamuoja klausimas: mano pašaukimas vienuolynas ar šeima? Kaip spręsti šią koliziją?

Toks klausimas abstraktus. Yra tik pašaukimas mylėti - pilnutinai save atiduoti Viešpačiui per kitą žmogų, su kuriuo kuriame šeimą, arba visiškai pasišvęsti tik Viešpačiui. Ar šiandien esi sutikusi žmogų, kurį myli taip, kad galėtum dovanoti save visam gyvenimui? Kuris myli Tave taip, jog dovanotų save tau iki pat mirties? Juk šeima pirmiausia yra ne vaikai, bet abipusė sutuoktinių meilė, vaikai - tos meilės padarinys ir ženklas. Kita vertus: ar Tave prie vienuolyno slenksčio atvedė iš Viešpaties kylantis troškimas (toks troškimas tegali kilti iš Viešpaties, iš mūsų prigimties jis nekils, nes yra antgamtinis), ar čia tėra atsitiktinumas, įvykęs be jokio Tavo valios įsiterpimo? Į šituos klausimus atsakyti gali tik Tu pati, Viešpaties meilės Tau šviesoje. Apsispręsti nepadės nei psichologiniai metodai, nei dangiški ženklai, nei patarimai - netgi Tavo dvasios tėvo. Apsisprendimas tegali kilti iš Tavo laisvos valios, veikiamos Dievo malonės. Kuo labiau Dievo malonė veikia mūsų valią, tuo labiau ši yra laisvesnė tam, kam sukurta - meilei.

Į viršų

Dažnai pykstu ir nežinau, ką turėčiau daryti… Man atrodo, jog pyktis kyla iš bejėgiškumo, esu nepatekintas savimi, kad neišlaikau ramybės. Ką man patartumei? Kita vertus, ir Jėzus supykdavo…

Pyktis pykčiui nelygu. Pirmiausia pyktis yra aistra, taigi, savaime nei blogas, nei geras, nes aistra neturi savo tiesioginio tikslo.

Jei aistra palenkta protui ir valiai, dvasinėms žmogaus sielos galioms, ji yra gera. Kai aistra viršija dvasines žmogaus galias, kurių dėka žmogus yra asmuo, o ne tik gyvūnas - ji yra bloga.

Jei pasitaiko supykti, neverta graužtis, reikia su pasitikėjimu atiduoti savo pyktį Jėzaus Gailestingumui, dar ir padėkoti, kad leido šią silpnybę, apsaugodamas nuo dar didesnės bėdos - puikybės manyti, jog jau esu tobulas, taigi, Dievas Gelbėtojas man nebereikalingas. Svarbiausia, pasitikėti Jėzaus vedimu ir tikėti, kad dėl didesnio gėrio Jis pasinaudoja ir mūsų nuodėme, net jei kol kas to nematome. Reikia tikėti ir

prašyti… Žinoma, tai nereiškia, kad reikia nusidėti - nuodėmė ir taip ateina, beveik be pastangų…

Taip, Jėzus supykdavo, bet… kas tiko Jėzui, kuris buvo be nuodėmės, ne visada tinka mums, nuodėmės sužalotiems. Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, bet Jis nėra visai toks žmogus, kaip aš: nors Jis ir prisiėmė mūsų nuodėmes, pats buvo be nuodėmės (plg. 1 Pt 2,22). Kitaip tariant, Jis prisiėmė mūsų žmogystę su visais nuodėmės padariniais (kančia, mirtimi, liūdesiu, etc.), bet ne su pačia nuodėme. O nuodėmė kaip tik ir kalta, kad žemesnės mūsų galios sunkiai ar visai nebepaklūsta aukštesnėms. Jėzaus veiksmai visada buvo valingi, aistra niekada nebuvo Jo užvaldžiusi - žinoma, tai nereiškia, kad Jėzus buvo beaistris!

Į viršų

Atsakinėjo t. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus

Į viršų