Lietuvos vyskupų Velykinis ganytojiškasis laiškas

Lietuvos vyskupų Velykinis ganytojiškasis laiškas

2018 m. kovo 29 d.

Brangūs broliai ir seserys,
sveiki sulaukę šventų Velykų – Kristaus prisikėlimo šventės! Šiandien prisikėlimo
šviesa įveikė tamsumas. Šiandien Kristus, nugalėjęs nuodėmę ir mirtį, mums visiems dangaus
vartus atvėrė. Velykos – tai Pascha, perėjimas iš mirties į gyvenimą, iš vergovės į Dievo vaikų
laisvę. Dievas „iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu“ (Ef 1, 5) siuntė mums Gelbėtoją
Jėzų ir troškta suvienyti mus su savimi, padaryti savo vaikais. Čia glūdi giliausia Velykų
šventės prasmė, iš čia kyla džiaugsmas ir neblėstanti viltis.
Šią prisikėlimo šviesą dažnai užgožia nusivylimo, netikrumo dėl ateities, beprasmybės
ar abejingumo debesys. Kristaus prisikėlimas kartais tampa tik gražia istorija, o nuodėme
paženklintas gyvenimas atrodo patrauklesnis ir malonesnis, nors jis tėra mirties paunskmė.
Prisikėlimo ryto spinduliai sunkiai sklaido mūsų gyvenimo tamsumas. Tačiau pats Kristus
mus drąsina: „Nebijok, mažoji kaimene. Aš nugalėjau pasaulį“ (Lk 12, 36; Jn 16, 33). Kristus
yra gyvas ir pasilieka tarp mūsų iki pat pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20). Krikštu esame mirę
su Kristumi, kad „pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Kristus mus kviečia
tapti prisikėlimo bei šviesos vaikais (plg. Jn 12, 36), savo gyvenimu liudyti prisikėlimo
tikrovę.
Popiežius Pranciškus Apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium taikliai primena,
kad „Kristaus prisikėlimas nėra praeities dalykas, bet turi pasaulį persunkusios gyvybinės
jėgos. Kur visa atrodo jau mirę, vėl ima rodytis prisikėlimo daigai. Tai neprilygstama jėga“
(Evangelii Gaudium, 276). Prisikėlimas įmanomas, ir mes galime jame dalyvauti. Kai
neleidžiame nusvirti rankoms ir nepasiduodame nusivylimui, mes jau liudijame prisikėlimo
viltį. Kai nepritariame blogiui ir nuodėmei, žengiame į gyvenimą. Kai neužmerkiame akių
prieš neteisybę, tampame tiesos vaikais. Kai neapsiribojame tik savo interesais ir pastebime
mažiausią, jau esame prisikėlimo tikrovėje. Kiekvieną kartą, kai priimame Dievo
gailestingumą ir maitinamės Eucharistijos duona, mes keliamės iš dvasinio nuovargio ir
mirties naujam gyvenimui.
Šie metai Lietuvai ypatingi. Minime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį ir
šv. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvidešimtpenkmetį. Švenčiame Trakų Dievo Motinos,
Lietuvos globėjos metus ir su džiaugsmu laukiame popiežiaus Pranciškaus atvykstant pas mus
šį rudenį. Turime daug gražių ir svarbių progų susiburti kartu, džiaugtis laisve ir dėkoti Dievui
už visas suteiktas dovanas. Mūsų nueitas laisvės kelias ne kartą paliudijo, kad prisikėlimas ir
naujas gyvenimas įmanomas dėka žmonių drąsos, pasiryžimo, apsisprendimo dėl gėrio, laisvės
ir dėl Dievo. Tikėjimas juos vedė pirmyn, o viltis nepalūžo. Šių metų minėjimai ir susitikimai
tebus persmelkti Kristaus prisikėlimo šviesos. „Kristus Jėzus – mūsų viltis“, skelbia šv. Tėvo
vizito Lietuvoje šūkis, o pats popiežius Pranciškus ragina mus pabusti iš dvasinio miego ir
semtis jėgų iš Kristaus.
„Prisikėlęs ir pašlovintas Kristus yra gilioji mūsų vilties versmė, ir jo pagalbos vykdant
jo patikėtąją misiją niekada nestigs“ (Evangelii Gaudium, 275). Leiskime tikėjimo džiaugsmui
prabusti, leiskime Kristui mus prikelti, būkime Jo prisikėlimo ir naujo gyvenimo liudytojai bei
dalyviai.

Lietuvos vyskupai